Naujienos

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „Šviesos“

2014 m. balandžio 11 - birželio 1 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks paroda „Šviesos". Parodoje bus rodomi trijų vienos kartos menininkų kūriniai. Aidas Bareikis, Patricija Jurkšaitytė ir Žilvinas Kempinas devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje kartu studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje.

Sviesos plakatas
Paroda „Šviesos“

2014 m. balandžio 11 - birželio 1 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks paroda „Šviesos". Parodoje bus rodomi trijų vienos kartos menininkų kūriniai. Aidas Bareikis, Patricija Jurkšaitytė irŽilvinas Kempinas devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje kartu studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 1992 m. jiems pusę metų dėstė Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu greta vykstančios parodos autorius – iš Niujorko atvykęs Kęstutis Zapkus.

Istoriškai susijusių menininkų kūryba, iš pirmo žvilgsnio, nedaug ką turi bendro. Savyje netelpančios A. Bareikio instaliacijos, kuriose išsiveržia mūsų civilizuoto pasaulio perviršis, suvokiamos per bjaurumo, abjekto estetikos prizmę. Jos gali kelti sąsajų su kitų dešimtuoju dešimtmečiu tarptautinėje meno scenoje iškilusių menininkų – Thomaso Hirschhorno, Mike’o Kelley, Matthew Barney, Johno Bocko – kūryba. P. Jurkšaitytė savo santūriuose, „realistiniuose“ paveiksluose interpretuoja klasikinės dailės istoriją ir populiariąją vizualiąją kultūrą – tušti jos kūrinių interjerai primena XV–XVII a. šedevrus, viešbučių reklamas ar praeities gyvenimus bandančias imituoti antikvarinių baldų parduotuves. Ž. Kempino racionalūs ir sykiu poetiški kūriniai savaip atliepia XX a. vidurio optinį meną – jo griežtai geometrijai paklūstančiose instaliacijose besvorė medžiaga virsta monumentalia, o tai, kas buitiška, įgauna trapaus bekūniškumo.

Nacionalinės dailės galerijos vestibiuliuose išsimėtę kūriniai, rodos, gyvena savo atskirus gyvenimus: kiekvienas savaip sąveikauja su aktyviomis architektūrinėmis erdvėmis, savaip kreipiasi į artėjantį žiūrovą. Ir vis dėlto, įmanoma įžvelgti juos vienijantį motyvą – kartu reikšmingą ir perregimą, kiekviename menininko kūrinyje pasirodantį skirtingai, kiekviename kontekste įgaunantį vis kitokį poskonį. Tai – „auksinės“ A. Bareikio instaliacijos žvilgesys, mutuojantis į apgaulingą, jutimus klaidinantį blizgesį Ž. Kempino kūrinyje ir virstantis akinančiu lempos spindesiu ar pro langus atsklindančia ūkanota šviesa P. Jurkšaitytės paveiksluose.

Žvilgesys, blizgesys, spindesys – visuose šiuose reiškiniuose, fizikiniu požiūriu, dalyvauja šviesa. Ir vis dėlto, greta tiesioginės reikšmės paskui šį žodį neišvengiamai velkasi didingų simbolinių prasmių šleifas, keičiantis jo statusą parodos kontekste. Tiesą, dorą, absoliutą simbolizuojanti, modernistinei kultūrai reikšminga šviesa turi nedaug ką bendro su skirtingo poveikio ar reputacijos šviesomis, išnyrančiomis postmodernioje kultūroje gimusiuose parodos kūriniuose. A. Bareikio instaliacijoje „Atkakliai įsiėdęs“ šviesos atspindžius mėto iš blizgių, pigių daikčiukų suręstos figūros. Ž. Kempino kolonos šviesos žaismėje praranda sau priderantį stabilumą ir panyra į nepaliaujamo mainymosi procesą. P. Jurkšaitytės „Viešbučių kambariuose“ daiktų blizgesys ir akinantis lempų tviskesys nustelbia pro langus sklindančią natūralią šviesą – taip sukuriama nejauki chirurginės palatos atmosfera. Kituose jos darbuose, nutapytuose pagal Roberto Campino paveikslą „Mergelė su vaiku prie židinio“ ir pagal Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę“, pro langus krintanti miglota šviesa, šventiesiems palikus sceną, liudija jų nesatį ir sykiu pati tampa pagrindiniu paveikslo veikėju.

Du iš parodos dalyvių – A. Bareikis ir Ž. Kempinas – dešimtajame dešimtmetyje persikėlė gyventi į Niujorką, lietuviškas šaknis įmerkdami į JAV didmiesčio kultūrą. Kita vertus, Lietuva (joje liko trečioji parodos autorė P. Jurkšaitytė) per pastaruosius du dešimtmečius taip pat išgyveno stiprias transformacijas, persismelkdama Vakarų pasaulio įtakomis. Kaip dedikacija šiam parodoje atsiveriančiam kultūrinių mutacijų laukui vietoj į universalias vertybes pretenduojančio žodžio šviesa (angl. light) parodai atstovauti buvo pasirinkti du skirtingas reikšmes turintys angliškas ir lietuviškas žodžiai. Vienas jų – vertimui į lietuvių kalbą „nepasiduodantis“ shine. Jame, galinčiame reikšti tiek tiesioginę (pvz., sunshine, liet. saulės šviesa), tiek atspindėtą (pvz., shoeshine, liet. batų blizgiklis) šviesą, susilieja du perkeltine prasme antonimiški žodžiai: absoliučiai pozityvi šviesa ir paviršutiniškumu kvepiantis blizgesys. Antrasis – tai lietuviškas žodis šviẽsos – iš automobilių ir koncertų salių pavogtas, paprastesnis, žemiškesnis, bet kartu ir lengvesnis, atviresnis, mažiau įpareigojantis žodžio šviesa giminaitis.

Parodos kuratorė Eglė Mikalajūnė
Parodos organizatoriai: Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas, Nacionalinė dailės galerija
Parodą remia: Lewben group, Enercom Capital, Lietuvos kultūros taryba, Artis
Informaciniai rėmėjai: artnews.lt, echogonewrong.com

Paroda „Kęstutis Zapkus. Tapybos retrospektyva“ Nacionalinėje dailės galerijoje Pratęsiama paroda „Sveikas, Paryžiau! Litvakų dailininkų keliais”
01 lt 02 lt 03 lt 04 lt 05 lt 06 lt 07 08 09