Naujienos

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre atidaroma paroda „Prancūzijos spalvos ir formos“

2014 m. rugpjūčio mėn. 5 d., 17.30 val., Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/ 2, Vilnius) bus atidaryta litvakų dailės paroda „Prancūzijos spalvos ir formos“.

LIDF 0474
Neemija Arbit Blatas. Miesto vaizdas (Paryžius)

2014 m. rugpjūčio mėn. 5 d., 17.30 val., Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/ 2, Vilnius) bus atidaryta litvakų dailės paroda „Prancūzijos spalvos ir formos“. 

Peizažai ir natiurmortai užima reikšmingą vietą tapybos istorijoje: jų fragmentai aptinkami jau Egipto, Rytų, antikos dailėje, viduramžių iliuminacijose. Peizažui didelis dėmesys skiriamas Renesanso epochoje, studijuojama urbanistinė perspektyva. Peizažo žanras, išplėtotas XVII a. Olandijoje, XIX a. Romantizmo epochoje įgijo simbolinį žmogiškų jausmų atspalvį, o Barbizono ir Impresionizmo mokyklų menininkai pavertė jį pagrindiniu studijų objektu. Postimpresionistai toliau struktūravo tikrovės formas, atsiverdami modernaus meno ieškojimais. Tokiame dailės evoliucijos kontekste į XX a. meno meką - Paryžių - atvyko litvakų dailininkai, kuriems peizažas ir natiurmortas taip pat tapo labai svarbus. XX a. pradžios–vidurio Prancūzijoje kūrę litvakai daug dėmesio skyrė juos supančiai aplinkai. Po atviru dangumi tapyti gamtos vaizdai ar urbanistiniai peizažai tiesiogiai paveikė l‘Ecole de Paris dailininkų dirbtuvėse La Ruche („Avilys“) besiburiančių Vilniaus dailės mokyklos auklėtinių – Marco Chagallo (1887–1985), Pinchaus Krémègne‘io (1890–1981), Michelio Kikoïne‘o (1892–1968) bei Kauno meno mokyklos atstovų – Maxo Bando (1900–1974) ir Neemijos Arbit Blato (1908–1999) kūrybą. Gerai atpažįstami Paryžiaus architektūriniai ansambliai egzistencialistiškai interpretuojami ir vėlesnės kartos šiame mieste gyvenusio litvakų dailininko Théo Tobiasse (1927–2012).

Tiesioginė vieno žymiausių Prancūzijos postimpresionistų – Paulio Cézanne‘o įtaka jaučiama M. Kikoïne‘o („Annay-Sur-Serein“, 1959; „Kaimas“, apie 1915–1920) ir P. Krémègne‘io („Namas prie medžių“, 1940; „Sere peizažas“, 1918) darbuose. Peizažai tapomi išryškinant formų struktūrą, naudojant subtiliai graduotą spalvą, mėgaujantis paprasta, aiškia kompozicija. Remiami mecenatų, litvakų dailininkai traukė į plenerus Pietų Prancūzijoje. Viena iš populiariausių krypčių buvo Sere (Céret) miestelis. Čia lankėsi N. Arbit Blatas („Sere skveras“, 1953), 1927–1929 metais prie La Fontaine‘o pasakėčių iliustracijų, užsakytų Ambroise‘o Vollard‘o, čia dirbo M. Chagallas, o štai P. Krémègne‘is, pirmą kartą šiame miestelyje apsilankęs 1918 metais ir vėliau nuolat į jį sugrįždavęs, 1960-aisiais apsistojo čia visam laikui.

Prancūzijos saulė nušvietė ir dailininkų paletę, kurios lietuviškąjį-litvakiškąjį melancholizmą pripildė saulėtų, ryškių spalvų, impresionistiško šviesos–šešėlio virpėjimo, žaidžiančio po medžių kupolais, besislepiančio miestelio aikštėje, virpančio ant Paryžiaus miesto stogų. Šiltos saulės prisirpinti vaisiai noko N. Arbit Blato natiurmortuose, skleidėsi gėlės spalvingose P. Krémègne‘io (dailininkas be V. Van Gogho bei P. Cézanne‘o domėjosi ir fovistais) ir jautriose M. Kikoïne‘o kompozicijose.

Parodoje eksponuojami itin produktyvaus menininko, Kauno meno mokyklos atstovo, N. Arbit Blato kurti Paryžiaus gatvių, Senos kanalų vaizdai atitinka romantiškąjį miesto įvaizdį: Paryžius tampa pagrindiniu „herojumi“ – miestu meno Meka, kuriuo neatsitiktinai žavėjosi litvakai, būtent čia sulaukę pasaulinio pripažinimo. Kitas kaunietis, Maxas Bandas, kuris irgi glaudėsi „Avilyje“, vis dėlto liko ištikimas melancholiškai melsvų ir žalsvų spalvų paletei. Vaikystės netekties nuotaikos (anksti mirė abu tėvai) paliko pėdsakus M. Bando darbuose: jo Paryžius elegiškas, tarsi stebimas iš tolo, rezervuotai. Pastatų fone įkomponuojamos mažos žmonių figūros, dailininkas kuria „atsitraukęs“, lyg žiūrėdamas iš aukščiau, į plytintį miestą („Gatvė. Mergaitė su gėlėmis“), „Knygų turgus Paryžiuje“).

Simboliniam alegoriniam peizažui parodoje atstovauja artimai bendravę skirtingų kartų menininkai: tai pasaulinės šlovės sulaukęs Marcas Chagallas ir beveik mūsų amžininkas Théo Tobiasse. Fantastinis M. Chagallo „Sapnas“ (apie 1965) nakties peizažą pripildo chimerų: dešiniajame kampe matomas raudonas jautis, netoliese paguldytas geltonas smuikelis: dailininko neapleidžia smuikininko įvaizdis: pats sapnuotojas (smuikininkas?) guli lyg biblinis Jėzus – M. Chagallas žydų tautos tragedijai vaizduoti dažnai rinkdavosi krikščioniškas paraleles – prakartėlėje, kairėje, šviečia balta mėnulio jaunatis, plūduriuoja žalias velnias ir raudonplaukis vyras, boluoja kaimo trobelių apybraižos. Toks pats fantastinis ir T. Tobiasse (dvejus Antrojo pasaulinio karo metus besislapsčiusio siaurame kambarėlyje ir tik mene radusio paguodą) pasaulis: virš atpažįstamo Les Invalides rūmų komplekso sklendžianti valtis („Skraidanti valtis“), romėnų dievą Janusą primenantis dviveidis vyras, šuoliuojantis ant jaučio virš Paryžiaus Dievo Motinos katedros su tiksinčiu laikrodžiu. Dzeusu pasivertusio jaučio grobiančio Europą mitas gerai atpažįstamas: jį savo skulptūrų eskizų serijose interpretavo ir litvakas Jacques Lipshitzas. Parodoje eksponuojamose litografijose jautis tampa Antrojo pasaulinio karo simboliu - karo „pagrobusio“ Europą.

Peizažai ir natiurmortai, nuspalvinti Prancūzijos saulės, prisotinti ekspresyvaus simbolistinio krūvio, parodoje atgaivina XX a. I pusmečio Prancūzijos vaizdus, prikeldami ištisą l‘Ecole de Paris laikmečio pasaulį.

Modernizmas ir naujų formų paieškos darė įtaką ir XX a. pradžios skulptūrai. Parodoje „Prancūzijos spalvos ir formos“ eksponuojami Jacques Lipchitzo (1891–1973), Emmanuelio Mané-Katzo (1894–1962), Ossipo Zadkine‘o (1890–1967), Neemijos Arbit Blato ir Théo Tobiasse darbai. To laikmečio Prancūzijoje žymiausiu skulptūros autoritetu buvo laikomas Auguste‘as Rodinas, kurio sekėjai stengėsi įkvėpimo semtis iš antikos ir renesanso skulptūrinių tradicijų, tačiau lyg viską šluojanti banga užgimė kubizmas, verždamasis iš tradicinių normų, atrasdamas naujus grožio, estetikos ir formų kanonus konstruktyviose afrikinėse, Rytų šalių skulptūrose, dar netyrinėtų pirmapradžių civilizacijų palikime. Kubizmo estetika pasekė ir Druskininkuose gimęs J. Lipchitzas, kuris susibičiuliavo su P. Picasso‘u ir J. Grisu. Kubistinį J. Lipchitzo periodą atspindi skulptūra „Pjero su klarnetu“ (1919). Vėliau skulptorių įkvepia mitologinės ir religinės temos: kampuotos kubistinės formos minkštėja, darosi amorfinės.

Vienas įdomiausių XX a. pirmosios pusės skulptorių – O. Zadkine‘as, prisijungęs prie „Avilyje“ susibūrusių litvakų, savo kūriniuose sujungė A. Rodino ir modernistinių krypčių mokyklą: skirdamas didžiausią dėmesį medžiagai, sugebėjo apjungti ir švelnias skulptūrines linijas, ir rytietiškus budistinės skulptūros bruožus, buvo vienas pirmųjų viename kūrinyje pradėjęs naudoti skirtingas medžiagas.

Geriau žinomi kaip tapytojai – E. Mané-Katzas, N. Arbit Blatas, T.Tobiasse – taip pat kūrė ir skulptūras. Nors nedidelio formato E. Mané-Katzo ir N. Arbit Blato skulptūros išlietos iš bronzos, jos primena molio lipdinį: atveriamos naujos bronzos panaudojimo skulptūroje galimybės – plastiškos, „nulipdytos“ žmonių figūros įgauna molinės tekstūros atspalvį. Parodoje eksponuojama N. Arbit Blato skulptūra „Jacques Lipchitz“ – tai didžiulės skulptūros, stovinčios Bulonės rotušės soduose, modelis. Tai artimos draugystės ir nepertraukiamų ryšių tarp litvakų dailininkų ir skulptorių, susibūrusių „Avilyje“, pavyzdys.

Parodoje „Prancūzijos spalvos ir formos“ pristatomi garsių litvakų, XX a. pradžioje susibūrusių l‘Ecole de Paris aplinkoje, kūriniai iš Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondo ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių.

Parodos kuratorės: Ieva Šadzevičienė, Ugnė Bužinskaitė

Parodos organizatoriai: Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras

Partneris: Prancūzų institutas Lietuvoje

Rėmėjai: Lewben Group, Enercom Capital

Informacinis rėmėjas: artnews.lt

Paroda veiks iki 2014 09 28.

Akimirkos iš Halle Au Blé, Alençon, Prancūzija, kur pristatyta Žilvino Kempino instaliacija FONTANAS Akimirkos iš šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’14”
01 lt2 02 lt 03 lt 04 lt 05 lt 06 lt 07 08 09