Pakalbėkim apie meną

Jonas Gasiūnas „Ir spindinti ietis perveria drakoną“


Tekstas: Birutė Pankūnaitė

LIDF 1042
Jonas Gasiūnas. Ir spindinti ietis perveria drakoną, 1990. Drobė, aliejus, 180,00 x 290,00 cm. „Lewben Art Foundation“ kolekcija.

Kalbant apie 1990 m. nutapytą paveikslą, neįmanoma apsiriboti vien estetika – neišvengiamai į sceną suplūsta istorinių mitų, legendų, sakmių ir epų šleifas, susijęs ne tik su kultūriniais, bet ir su valstybės atkūrimo faktais. Sąjūdis, politika, bendra būtis čia glaudžiai siejasi ir su tautinio identiteto, ir su meninės kalbos atnaujinimo paieškomis. Tai metas, kai buvo kuriama mūsų mitologija – tautos, praeities ir ateities, nacionalinės savivokos plačiajame pasaulyje. Kūrėsi ne tik Lietuva – kūrėsi kiekvieno nepriklausomo individo mąstymas.

Laikotarpio neoekspresionizmas

1990 m. įsikūrė pirmosios nuo Lietuvos dailininkų sąjungos nebepriklausomos menininkų grupės. Tarp jų – ir „Angis“, kurios ideologas buvo Jonas Gasiūnas. Ilgainiui įsitvirtino nuostata, kad ši vyriška grupė lietuvių tapyboje suformavo neoekspresionizmo pavidalus, t. y. emocinio atvirumo, apnuogintos autoriaus pasaulėjautos formas, neretai hiperbolizuotas ir groteskiškas.

Aprašomas paveikslas priklauso šio savikūros laikotarpio klasikai – atnaujinta plastika ir turinio mistika, pagrįsta menamomis legendomis. Yra visko: ir dieviškumui atstovaujantis angelas, ir nugalėtas drakonas, kaip pykčio jėga, ir palubėje kybantis šikšnosparnis tarsi veiksmo katalizatorius. Vaizduojama ne konkreti legenda, o sukeistinta subjektyvi interpretacija, išsipildymas. Pasakojimas fragmentuotas: pavadinimas prasideda jungtuku „ir“, nurodančiu, kad tai pradėto proceso tąsa, gal kulminacija, bet ne pradžia. Formos primityvistinės: piešinys apibendrintas ir paprastuoju būdu lokaliai nudažytas lyg spalvinimo knygelėje, o kompozicija architektoniška it archetipinė konstrukcija.

Veiksmas vyksta ankštoje scenos erdvėje, lygiagrečioje drobės formatui, kuo primena ankstyvojo renesanso paveikslus ir dvelkteli beužsimezgančio naujo laiko tradicija. Tik čia fonas mažakalbis – vaizdas uždengiamas juoda užuolaida, tenurodančia teatrališką jo prigimtį.

Visa tai kuria monumentalų įspūdį, kurį ironizuoja atsainus atlikimas, tačiau kartu tarsi oponuojama kamerinei ligšiolinei lietuvių tapybai. Nors drobė didelė, figūros joje telpa vos ne vos, taip laužydamos vaizdinio rėmų kiautą ir verždamosi į realybę.

Trimatė kūryba, kaip tiltas į naujus laikus

J. Gasiūnas ties tokia tapyba neapsistojo – išeikvojęs galimus resursus, ėmėsi instaliacijų ir objektų. Galima sakyti, kad ir erdviniuose darbuose jis išlieka susijęs su liaudiška, archetipine kalba, nes pamėgsta nuodėgulius, sudūlėjusius rykus, medienos ir kūno spalvas bei jų substanciškumą. Natūralios medžiagos pomėgis byloja lyg autobiografinis reliktas, virstantis mitologine praeities poezija. Tose instaliacijose teatrališkai kalbama apie natūralų susidėvėjimą, ilgaamžę patirtį ir tvarumą, metaforomis kuriamas tragiško skambesio naratyvas (netektis, apleistumas, nerimas). Gal ir gerai, kad šioje stadijoje J. Gasiūnas neužsibuvo, nes, įkyriai akcentuojant istorijos fatalizmą, virtusį intensyviu estetizmu, gali nebepakakti žiūrovo jėgų arba percepcinio apetito.

Tapymas žvakės liepsna

Po klajonių trimačiuose tyruose J. Gasiūnas dėsningai grįžo prie tapybos ir didelių formatų. Tik grįžo radikaliai atsinaujinęs – pradėjo tapyti žvakės liepsna. Išliko, tik dar labiau sutirštėjęs, atsirado drobių keliasluoksniškumas ir žaidimas ties realybės ir (ar) fikcijos riba. Dabar atsirišo rankos fantazijai, vaizduotei, išmonei, šokiruojantiems deriniams, nes, pakomentavęs, kad visa – tik dūmas, galiausiai autorius lieka neatsakingas. Taigi iš esmės J. Gasiūnas žiūrovą suvedžioja, spendžia jam spąstus linkėdamas prisikasti prie tiesos ir tyrumo.

„Aš tapybą pritempiau iki konceptualių menų kategorijos (jeigu kalbėtume apie jos ideologiją). Tai ir būtų didžiausias nuopelnas“, – apie save sako J. Gasiūnas. Ir sunku su juo nesutikti. Jo nesutrikdė naujosios medijos.

Pristatomo tipo paveiksluose, sukurtuose prieš 20–25 metus, daug teatro ir scenografijos, o vėlyvesnėje kūryboje, kurią menininkas tebeplėtoja lig šiol, irgi daug veiksmo – kino meno, kelių kadruočių ir pėdų mėtymo, komiksų ir grafičių estetikos. Taip pat išlieka svarbūs darbų pavadinimai, suteikiantys vaizdiniams sodrią literatūrinę potekstę ir siūlantys apibrėžtą autorinę interpretaciją, kuria žiūrovas, tiesa, gali ir nesivadovauti, net jei ir pajėgtų išspręsti dažnai absurdiškus žodžių rebusus (pvz., ką galėtų reikšti „Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nenutraukė rusų armijos choro repeticijos“?).  

Atskirai aptartinas J. Gasiūno kūrinių koloritas. Akivaizdu, kad menininkas yra linkęs į natūralias, gamtoje aptinkamas spalvas, kurias dažniau prislopina nei leidžia joms šėlioti. Tačiau pasitaiko ir išimčių – štai, pavyzdžiui, tik ką vykusioje XVI tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje jis eksponavo aitriai mėlyną, su ryškiai geltona spalva supriešintą drobę, vertusią suklusti ir pasitikrinti, ar tai vis tas pats J. Gasiūnas.

Turint visa tai omenyje, su skvarbesniu dėmesiu norisi grįžti prie ankstyvųjų tapinių, tampančių praėjusio laiko retenybe. Suspindinčių it ietys ir susiejančių ankstesnių dešimtmečių kūrybą su naujųjų laikų dariniais.

Šarūnas Sauka „Maudymas II“ Jonas Jurcikas „Requiem svajonei“
01 lt2 02 lt 03 lt 04 lt 05 lt 06 lt 07 08 09