Pakalbėkim apie meną

Jonas Jurcikas „Requiem svajonei“


Tekstas: Birutė Pankūnaitė

LIDF 1837
Jonas Jurcikas. Requiem svajonei, 2014. Drobė, akrilas, 285 x 210 cm. „Lewben Art Foundation“ kolekcija.

Menininkas Jonas Jurcikas priklauso tūkstantmečio kartai, kuri neapsiriboja lokalaus meno teritorija ir informaciją geria iš plataus pasaulinės kultūros lauko bei visų kitų įmanomų šaltinių. J. Jurcikas išsiskiria itin sėkmingu startu ir ryškia poparto stilistika – po tapybos studijų 2011 m. jis laimėjo Baltijos šalių konkursą „Jaunojo tapytojo prizas’11“ ir išsyk atkreipė į save meno mylėtojų dėmesį, kurio nestokoja iki šiol. Kiekvienas tapytojo pasirodymas su įspūdingomis didelio formato drobėmis yra lydimas susižavėjimo, nors interpretacijai darbai lengvai nepasiduoda. Paveikslas „Requiem for a Dream“ čia galėtų būti tam tikra išimtis – jis labai lakoniškas, koncentruotas ir gana paprastai iššifruojamas. Galbūt taip yra, nes menininko ir kūrybos tema  autoriui jautri asmeniškai. Kita vertus, ja neapsiribojama ir leidžiama žiūrovui nuklysti į prasmių platybes, kuo pats tapytojas džiaugiasi, nes reikšmių ribos ir tikslios koduotės jam svetimos.

Ironija kaip principas

Pagrindinis J. Jurciko metodas konstruojant šį darbą – be abejo, ironija, t. y. jis vaizduoja viena, omenyje turėdamas priešinga. Teiginį ženklina kabutėmis ir vartoja perkeltines reikšmes, siekdamas slapta pasijuokti. Taip jis kalba apie pasaulio paradoksus ir prieštaras, paversdamas juos komiškais reiškiniais.

Menininko ironija srūva keliomis kryptimis. Viena vertus, ji, nukreipta į patį save, tampa autoironija, kurią galima išsiversti beveik pažodžiui: sieną dažanti darbininko figūra ir aukštą tikslą simbolizuojantis iškeltos rankos judesys nurodo į Jurciko-tapytojo kasdienybę uždirbant duoną statybose. Aukštojo meno idealai, jaunystės svajonės ir svaiginantis užsimiršimas betapant kaktomuša susiduria su nuoga realybe. Tačiau tai neįskelia pykčio kibirkščių – J. Jurcikas nekaltina ir neapsiriboja socialine kritika. Jis šaiposi iš savęs problemas paversdamas pokštais, dėl ko jos subliūkšta ir tampa tragikomedijomis.

Bet tai dar ne viskas. Menininko nuoroda į autobiografiją tėra vienas lygmuo. Paveikslas turi ir bendresnę nei „auto-“ kryptį. Tai ironijos strėlės, skriejančios bet kokio patoso link. Jei statybininko figūrą atsuktume veidu į žiūrovą, ji taptų aliuzija į Laisvės statulą Niujorke kaip laisvės ir Jungtinių Valstijų simbolį, primintų Prancūzijos revoliuciją ir jos ženklą – moters figūrą su vėliava minios priešakyje Eugène’o Delacroix paveiksle „Tautą vedanti laisvė“, Veros Muchinos grupę „Darbininkas ir kolūkietė“, kaip Sovietų Sąjungos ikoną, arba, galiausiai, liūdno likimo Žaliojo tilto skulptūras.

Šiuos skirtingus neoklasicizmo, romantizmo ar socrealizmo pavyzdžius, išreiškiančius iškilius įvairių epochų idealus, sieja pakilus dvasinis susijaudinimas, reikšmingus tikslus lydinti aistra, didingumas. Juose daug propagandos – šališkos informacijos, siekiančios įtikinti, kad koks nors požiūris yra teisingas, ir veikiančios daugiau emocionaliai nei racionaliai. Jos tikslas – pakeisti žmonių nuomonę ne aiškinant, kad jie suprastų, o apgavus ir supainiojus.

„Totalitarinis menas“

Nuogu pavidalu visa tai skleidžiasi „totalitariniame mene“ – specifiniame kultūros reiškinyje su jam būdinga ideologija, estetika ir stiliumi, klestėjusiame Sovietų Sąjungoje, Trečiajame reiche, fašistinėje Italijoje, Kinijos Liaudies Respublikoje ar Saddamo Husseino valdytame Irake. Visus šių šalių meno skirtumus sieja terminas „totalusis realizmas“ ir manipuliavimas istorija – tai, ką rašytojas Milanas Kundera iškalbingai pavadino „grožio melu“. Jį lengvai atskiria net mokinukai, o esminis jo bruožas – valstybės dalyvavimas jį kuriant. Ne netiesiogiai, per kultūros finansavimą, bet tiesiogiai, primetant „skonio diktatūrą“, jei kalbėtume entuziazmu tryškusio rusų futurizmo poeto Vladimiro Majakovskio žodžiais.

Tačiau J. Jurciko statybininkas nusisuka ir ima trivialiai dažyti sieną, todėl „Requiem for a Dream“ yra viso to pastišas.

Poparto kalba

Darbas nutapytas santūriomis, neutraliomis pastelinėmis spalvomis, kurios nešaukia, nesiekia išsiskirti ar patraukti dėmesį ir visą krūvį palieka pasakojamai istorijai. Figūros modeliavimas primena plakatą, spaudinį, dizaino leksiką, reklamą, produkto etiketę, logotipą – o tai jau liudija poparto kalbą, kuri dažnai pasitelkia tą pačią ironiją. Popartas taip pat naudoja realistines formas, tik kopijuoja ne tikrovę, o ženklų sistemas ir kontekstus. Turbūt todėl popartiška J. Jurciko tapyba taip lengvai suvilioja žiūrovą savo optine apgaule ir pasiūlo patosiškųjų realizmo pavyzdžių parodiją.

Pavadinimas

Mėgstamiausia J. Jurciko knyga – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Bet tai netrukdo jam – gal būtent dėl to jis imasi didingojo requiem ir tapo paveikslą mirusios svajonės atminimui. Tik kiekvieno svajonė vis kita. O galbūt „Requiem for a Dream“ – tik skambus pavadinimas, pasiskolintas iš amerikiečių rašytojo Huberto Selby romano bei to paties pavadinimo Darreno Aronofskio psichologinės dramos ir su drobės turiniu neturintis nieko bendra? Kontekstų klystkeliai nežinomi.

Jonas Gasiūnas „Ir spindinti ietis perveria drakoną“ Tas statiškas ir judantis mėlynas peizažas
01 lt2 02 lt 03 lt 04 lt 05 lt 06 lt 07 08 09