Pakalbėkim apie meną

Tas statiškas ir judantis mėlynas peizažas


Tekstas: Birutė Pankūnaitė

LIDF 0758new
Linas Jusionis. Atsikartojimas, 2011. Drobė, akrilas, 120 x 160 cm. „Lewben Art Foundation“ kolekcija.

O pasaulis juda.

Viskam, net sau

Abejingas. (Danutė Joana Žilaitytė)

Ryškiai mėlyna masė veržiasi pro dvi pertvaras šviesios tolumos link. Tai Lino Jusionio 2011 m. darbas „Atsikartojimas“ (drobė, akrilas, 120x160 cm) iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos. Kūrinio autorius – 1986 m. gimęs jauniausios kartos tapytojas, ne taip seniai ryškiai debiutavęs Lietuvos meno scenoje ir išsyk sulaukęs pripažinimo.

Tapybos antplūdžio karta

L. Jusionio darbai oponuoja tiek tradicinei lietuviškai ekspresionizmo mokyklai, tiek jo bendraamžių figūrinei stilistikai ir savo šaknimis siekia pas mus nepopuliarią minimalizmo bei geometrinės abstrakcijos tradiciją, atgaivintą skaitmenine, medijų menas ir kino kalba bei pasaulėjauta. Jis priklauso tai 9-ajame dešimtmetyje gimusiųjų kartai, į kurią šiuo metu krypsta visų procesus sekančiųjų žvilgsniai. Kartai, kuri atėjo drauge su visuotiniu tapybos pakilimu, užplūdusiu pasaulį kartu su naujosiomis technologijomis. Vieną šios interaktyvios tapybos bangos strategijų – pasinaudoti meno istorija kaip lengvai pasiekiamu ir atviru archyvu, juo manipuliuojant bei atnaujinant jo kontekstus, – ir atspindi L. Jusionio drobės.

Supaprastinimas

Šio jauno tapytojo paveikslai maksimaliai redukuoti – autorius itin taupo spalvas, motyvus ir emocijas, o kai kuriems meno tyrinėtojams tai asocijuojasi su liniuote. Žinoma, šie ekspertai taip pat redukuoja. Bet pasigilinkime išsamiau. Paveikslas „Atsikartojimas“ – ir tipiškas L. Jusionio kūrybos pavyzdys, ir kiek išskirtinis kaip tik vienos spalvos pratimas. Jis ne tik „įdarbina“ žiūrovą pasiūlydamas intelektinį rebusą „kas čia pavaizduota?“, bet ir suteikia estetinį malonumą, kylantį tiesiog grožintis subtiliu mėlynu koloritu.

Magiška mėlynos galia

Vaizdo sąranga gana klasikinė: pirmame plane iškart dėmesį patraukia aitrus ultramarinas, pratekantis pro architektūrinių tūrių properšą, kuri lydi link numanomai atsiveriančių šviesių beribių erdvių, menančių Renesanso paveikslų perspektyvą ir horizontus. Tuos senus laikus mena ir pats ultramarinas – kažkada itin brangus pigmentas, gamintas iš pusiau brangaus lazurito akmens, kasamo jau 3 000 metų. To paties Renesanso meistrai jį taupydavo ir naudodavo tik Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus apdarams, o savaip kanonizuotas jis buvo ir XX a., prancūzų menininkui Yves’ui Kleinui 1960 m. užpatentavus International Klein Blue. Šis dažas turi ilgaamžės istorijos simbolinį šleifą, kuris, nori to mūsų jaunasis autorius L. Jusionis ar nenori, neišvengiamai lydi ir jo „Atsikartojimą“. 

Ilgą šleifą turi ir pati mėlyna spalva, kurios atspalvių įvairovę autorius pasitelkia. Kaip rodo JAV ir Europoje atliekamos apklausos, ši spalva yra pati populiariausia – ją labiausiai mėgsta beveik pusė vyrų ir moterų. Beje, senovės Egipte mėlyna sieta su dangumi ir dieviškumu, o šiais laikais – su harmonija, ištikimybe ir pasitikėjimu, su toluma ir begalybe, taip pat – su vaizduote, šalčiu ir kartais – su liūdesiu. Mėlyna ramina psichiką. Tai aiškios komunikacijos spalva, todėl tapytojas žaidžia beveik nepralošiamai, savo tikslams išnaudodamas visuotinį „teisingo sprendimo“ kelią.

Vargu ar L. Jusioniui rūpi dvasios reikalai, kaip savo laiku Henri Matisse’ui, rašiusiam, kad „mėlyna prasiskverbia į tavo sielą“. O gal? Su internetu ir „hyperlinkų“ mėlynumais, su mėlyna „Facebooko“ ar „Twitterio“ kasdienybe įsėlina ir įsigali visuotinis ekrano kanonas, kartais grasinantis mėlynomis „lemtingomis sistemos klaidomis“. Bet daina ne apie jas. Greičiau – apie akrilu preciziškai nutapytą atmosferos perspektyvos efektą, dėl kurio toliausiai esantys objektai akims atrodo mėlyniausi. Todėl viskas regima tarsi per emocijas išblukinančią distanciją.

Geometrizuotas peizažas

Tai animuotas dangaus, jūros ir aplinkos mėlynumas pasitelkiant geometriją. Ne veltui prisiminėme žodį „liniuotė“, o kartu ir geometrinę abstrakciją bei minimalizmą, su kuriais paveikslo saitas tik dalinis, nes menininkas vis dėlto vaizduoja kažką panašaus į peizažą – abstrahuotą, nekonkretų, pakylėtą į fantazijos pasaulį, užstrigusį tarp urbanistikos, neapibrėžtos gamtos ir skaitmenos. Plokštumos ir erdvės algoritmas. Nors vaizdas statiškas, bet turi galingos veiksmo potencijos – ultramarino vilnys žiūrovą nešte neša į perspektyvą. Įjungus „play“, mums paaiškėtų, kas slepiasi už monochrominių blokų ir kaip tolimoje šviesoje atrodo tie platesni vandenys. Ir, nors šis pasaulis fragmentiškas, neapgyvendintas, jame tuščia, kartu čia ir nenumaldomai pozityvu.

Galima įžvelgti ir paveikslo sąsajų su dizainu ir pramonine estetika bei aplinka, su modeliais, racionaliais arba pagrįstais veiksmu, su neutraliais ir bejausmiais paviršiais bei tobulų formų siekiu, bet, kaip dekoratyvinis interjero akcentas, jis visą laiką būtų aktyvus ir nuolat trauktų stebėtojo mintis, vaizduotę ir akis, nes be konceptualaus krūvio jame slypi nepaprastai daug hedonizmo. 

Įžanga į L. Jusionio darbo pristatymą buvo D. J. Žilaitytės poetinio minimalizmo pavyzdys. Lai pabaigoje eilės atsikartoja, net jei paveikslų kartais nebūtina rėminti.

Tyli ramūs vandenys.

Juose regiu

savo buvimo

ženklus.

Jonas Jurcikas „Requiem svajonei“ SetP Stanikas „Paskutinė karalienės diena. Diptichas“
01 lt2 02 lt 03 lt 04 lt 05 lt 06 lt 07 08 09