Apgaulingos Meliuzinos vilionės

Laisvydė Šalčiūtė. Iš ciklo (Melo)dramos. (Melo)ncholija. Meliuzina, 2018

Apgaulingos Meliuzinos vilionės

Tekstas: Agnė Narušytė

Nuotraukos: Arūnas Baltėnas

Laisvydės Šalčiūtės kūrinių serijoje „(Melo)dramos“ skliausteliais atskirtas „melas“ demonstruoja kritišką santykį su „popsine“ melodrama – anot autorės, pagrindiniu vartotojų visuomenės (gyvenimo būdo) žanru. Tai – mes, panirę į ekrano vaizdų srautą ir pamišę dėl kūno tobulinimo, nevengiantys sentimentalumo ir išgyvenantys „emocijų perviršį“. Šią prieštaringą „ekranizuotos atminties“ būseną L. Šalčiūtė vadina postjausmingumu, kuriam pagrįsti sumeistrauja „ironišką išgalvotą teoriją“ – ne tik iš tekstų, bet ir iš vaizdų. Jos meistravimo būdai – brikoliažas, dienoraštis ir melodrama.

Uždaryti

Pirmasis – brikoliažas – išvertus ir reiškia „meistravimą“ iš gatavų kultūros produktų. „Dienoraštį“ pasitelkia turbūt dauguma menininkų, o „melodrama“, kaip kūrybos strategija, yra grynai „šalčiūtiška“. Čia susilieja keli kultūriniai sluoksniai. Pirmiausia – pats melodramos žanras, siejamas su moteriškumu, sentimentalumu ir perviršiu. Toliau – manipuliacijos kine moters kūnu, ypač jos oda. Menininkė remiasi Thomaso Elsaesserio ir Malte Hagenerio idėja, kad moters oda yra „paviršius, kurį galima panaudoti kaip darinėjamą angą ar langą, į kurį žvelgiama: moters oda, vieta papuošalams demonstruoti, yra drobė, ant kurios statoma ir vaidinama nepabaigiama skleidimo ir atskleidimo, atsidengimo ir kuklumo, pasirodymo ir gėdos arba pridengto gundymo ir visiško pažeidžiamumo drama“.

„Fantazijos palaiko mano įsivaizduojamo pasaulio gyvavimą. Metodas, kuriuo tyrinėju savo aplinkos (melo)dramiškumą, iš dalies yra imitacija tos (melo)dramos, kuri veikia mano pačios sąmonėje.“

Trečia, L. Šalčiūtei toks požiūris yra proga „išsinerti iš savo odos ir įlįsti į kitą“, taigi – stebėti ir savo pačios, ir pasaulio jausmingumą per atstumą: „Fantazijos palaiko mano įsivaizduojamo pasaulio gyvavimą. Metodas, kuriuo tyrinėju savo aplinkos (melo)dramiškumą, iš dalies yra imitacija tos (melo)dramos, kuri veikia mano pačios sąmonėje. Esu dalis tos visuomenės, kurioje „pasaulio reginių specializacija tampa užbaigta savarankišku tapusiame reginio pasaulyje, kur melagis meluoja sau pačiam.“

Ji tarsi persikūnija į savo sukurtą veikėją Meliuziną, kuri apie tai išrėkia visu savo kūnu: pašėlusiai šokdama, apmėtoma kirviais, supdamasi padangių sūpynėse ir t. t. Virš jos galvos šviečia aureolė, jos akys ir krūtys stipriais šviesos pluoštais tyrinėja, skrodžia mėlynai juosvą nežinią ir iš jos traukia gulbes, triušius, elnius, moterų kūnus, sustabarėjusius reklaminius šūkius, masinės spaudos priesakus ar mokslinius teiginius, kurie maišosi internetinės kultūros katile.

Didingumas-sublime, suprask, kyla iš vyro gebėjimo sublimuoti savo lytinius potraukius į kūrybą ir mąstymą. Moteris to „nesugeba“, tad jai belieka puoštis, kerėti ir vilioti.

Viename iš L. Šalčiūtės paveikslų cituojamą „Filosofinį mūsų didingumo ir grožio idėjų kilmės tyrimą“ Edmundas Burke’as kadaise rašė siekdamas suprasti, kodėl vieni objektai mus ramina, o kiti kelia įtampą. Tuos raminančius jis siejo su meilės aistra ir priskyrė grožio sferai. O didingieji objektai yra begaliniai ir keliantys baimę. Didingumą, kaip „vyrišką“ patirtį, jis priešino dekoratyviam, švelniam, sentimentaliam – taigi „moteriškam“ – grožiui. Didingumas-sublime, suprask, kyla iš vyro gebėjimo sublimuoti savo lytinius potraukius į kūrybą ir mąstymą. Moteris to „nesugeba“, tad jai belieka puoštis, kerėti ir vilioti. Meliuzinai tai nesvetima, nes ji – ir gulbė, tuščia ir kažko stokojanti. Bet ji ir apsinuogina, persiima vaizdų kultūroje rastomis isterijos išraiškomis, kūnu tiria „kančią dėl grožio“. Ir čia pat šaiposi iš sugauto žvilgsnio – degina jį savo akių prožektoriais-ašaromis.