Iš kokio pasaulio tie muzikantai?

Marija Cvirkienė. Muzikantai, 1971

Iš kokio pasaulio tie muzikantai?

Tekstas: Monika Krikštopaitytė

Nuotraukos: Arūnas Baltėnas

Marija Račkauskaitė-Cvirkienė (1921–2004) tarpukariu buvo daug žadanti jauna menininkė. Sovietmečiu jos, kaip dailininkės, įvaizdį gožiančiai papildė režimo flagmano rašytojo Petro Cvirkos žmonos vaidmuo. Ir dar gerą dešimtmetį dailininkė gyveno jau atkurtoje Lietuvoje. Visais trimis istorijos tarpsniais ji buvo vertinama gerai arba labai gerai. Ją, tik pabaigusią tapybą Kauno meno mokykloje, gyrė kolega Petras Tarabilda, išrankus dailės kritikas Mikalojus Vorobjovas. Be to, ryškiam debiutui talkino tarpukariu padidėjęs dėmesys moterų dailei, kai aktyviai veikė 1938 m. įkurta Lietuvos moterų dailininkių draugija, kurios nare buvo ir M. Račkauskaitė-Cvirkienė. Kolegos, menotyrininkai (Leonas Katinas, Augustinas Savickas, Dalia Ramonienė ir kt.) šią menininkę gerai vertino ir sovietmečiu.

Uždaryti

Tiesa, niekam nė nebūtų atėję į galvą kritikuoti paties P. Cvirkos, „atnešusio Lenino saulę“ į Lietuvą, antrosios pusės. Žymaus rašytojo žmonos statusas teikė ne tik prabangų būstą, automobilį, kurortus, buvimą valstybės remiamų asmenų sąraše, galimybę apsipirkti specialioje maisto prekių parduotuvėje, kai paprastosios buvo tuščios, bet ir įsipareigojimą reprezentuoti ideologiją, t. y. nelaužyti gražios sovietinės inteligentų šeimos iliuzijos, žinoti „savo vietą“, kartais sukurti tam tikros tematikos darbų. Įpareigojantis valstybinės reikšmės sutuoktinio šešėlis nukreipė menininkę į kamerinės tapybos sritį, kur buvo mažiau įtampos ir daugiau laisvės, nes tai ne toks reikšmingas žanras, kaip sienų tapyba ar dideli teminiai veikalai.

Virpanti skambių spalvų derinių raizgalynė kursto vaizduotę, atrodo, gali išgirsti, kaip šiltu oru šlaitais sklinda muzikos garsai, kaip prie jų prisijungia medžių šlamėjimas, kažkur suloja šuo, aidi žingsniai, gal juokas. Tai dalis šviesesnio pasaulio, kurį menininkė kūrė savo drobėse. Tokio kitokio, nei galėjo pasiūlyti jos gyvenamas gyvenimas.

Drobė „Muzikantai“ (1971) atrodo visiškai lengvo ir nekalto žanro kūrinėlis – sovietmečiu jį būtų pavadinę poilsio tema. Veiksmas vyksta gal Vilniuje (tapytoja mėgo Antakalnį), gal Kaune (Fredoje prabėgo gražiausi jaunystės metai). Šiltą rudenį į mus kalvon kopia jaunuolių, grojančių gitaromis, grupė. Medžių, vaikinų kontūrai virpa tarsi prancūzų simbolizmo drobėse, kurias M. Račkauskaitė-Cvirkienė galėjo matyti po vestuvių keliaudama po Europą. Iš drobės pulsuoja jauno vakaro, jauno žmogaus grožis, polėkis ir laisvė. Laisvę galima įžvelgti ne tik atpalaiduotuose figūrų judesiuose – ją patvirtina ir ilgi jaunuolių plaukai. Kadangi ilgaplaukiai vyrukai vėlyvuoju sovietmečiu buvo gaudomi milicijos, priverstinai nuskutami ir baudžiami už chuliganizmą, toks menininkės pasirinkimas buvo gana rizikingas.

Tačiau „Muzikantai“ nėra nutapyti realistiškai ar dokumentaliai, todėl neaiški nei vieta, nei laikotarpis. Gal tai apskritai Paryžiaus kalvos? Arba Ispanija? Gal tai keliaujantys romai? O gal tai pasakos fragmentas, kai karaliaus muzikantai keliauja į pilį? Muzikantai yra muzikos, grožio, na, ir poilsio (arba linksmybių) alegorija. Juos vaizdavo ir senovės graikai, ir dar senesni senovės egiptiečiai, tai ypač populiarus motyvas modernizme. Tik Pablo Picasso gali juos paversti spalvotų figūrų sangrūda, o M. Račkauskaitė-Cvirkienė apie nevaržomą kūrybingumą ir improvizaciją gali kalbėti tik užuominomis.

Virpanti skambių spalvų derinių raizgalynė kursto vaizduotę, atrodo, gali išgirsti, kaip šiltu oru šlaitais sklinda muzikos garsai, kaip prie jų prisijungia medžių šlamėjimas, kažkur suloja šuo, aidi žingsniai, gal juokas. Tai dalis šviesesnio pasaulio, kurį menininkė kūrė savo drobėse. Tokio kitokio, nei galėjo pasiūlyti jos gyvenamas gyvenimas. Nieko keista, kad M. Račkauskaitės-Cvirkienės meistriškus, talentingai nutapytus natiurmortus, peizažus ir portretus mėgo ir dažnai įvairiomis progomis vieni kitiems dovanojo inteligentai. Jos kūriniai – savotiška eskapizmo forma, kurios reikėjo didžiajai daugumai keistoje realybėje gyvenančių sovietinių žmonių.