Menininkė ir jos pagalbininkas Chose

Jurga Barilaitė. Mažasis Chose, 2007

Menininkė ir jos pagalbininkas Chose

Tekstas: Aistė Paulina Virbickaitė

Nuotraukos: Laisvūnas Raudonis, Jurga Barilaitė

Jurga Barilaitė (g. 1972) savo asmenines patirtis visada papildo platesniais kultūriniais ar socialiniais kontekstais. Tapybos studijas baigusi J. Barilaitė tradicinės tapybos greitai atsisakė – pradėjo „tapyti“ visu savo kūnu, eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis. Vėliau ėmė kurti videomeną, performansus, instaliacijas. Vis dėlto tapyba vienais ar kitais būdais vis prisimenama, kaip ir videoprojekcijoje „Mažasis Chose / Dėžė“ (2007).

Uždaryti

Septynių minučių filmas iš viršaus projektuojamas trapiems objektams transportuoti skirtos medinės dėžės viduje. Projekcijoje rodoma didelė, ant grindų patiesta ir juodais dažais nutepta drobė, kurią smulkutė žmogaus figūra energingai valo, kol drobė vėl tampa tobulai balta. Žinantiems nesunku atpažinti, kad žmogeliukas projekcijoje – kaukę užsidėjusi pati menininkė. Pastabesni pamatys, kad mums rodomas atvirkštinis veiksmas – iš pabaigos į pradžią. Vis dėlto filmo realybėje veikia Chose, kuris juodai išdažytą drobę padaro tobulai baltą.

„Tai va, koks reikalingas tas Chose, aš vis galvojau ir sakiau: plautų man teptukus. Kai dar tapydavau, tikrai daug tų teptukų prisirinkdavo neplautų, porėmius gamintų – būtų toks šalia. Taip jis ir atsirado, kaip koks priežodis.“

Chose – menininkės susigalvotas personažas. Kažkada skaitytoje knygoje apie tapytoją Diego Velázquezą veikė toks jo padėjėjas Chose, plovęs teptukus ir rūpinęsis visais kitais praktiniais menininko buities klausimais. Pavargusi nuo šių darbų, J. Barilaitė pradėjo įsivaizduoti knygoje sutiktą nediduką, tylų ir darbštų Chose savo gyvenime. Tekste „Mažasis Chose“ ji rašo: „Tai va, koks reikalingas tas Chose, aš vis galvojau ir sakiau: plautų man teptukus. Kai dar tapydavau, tikrai daug tų teptukų prisirinkdavo neplautų, porėmius gamintų – būtų toks šalia. Taip jis ir atsirado, kaip koks priežodis. – O čia tai Chose išplaus, – o čia tai jau Chose darbas ir t. t. Toks žodinis Chose kažkaip man nepastebint virto vaizdiniu Chose. Kažkaip bešnekėdama aš jį įsileidau pas save, prisijaukinau, perrengiau.“

Šiame kūrinyje matome, kaip Chose personažas – menininkės asmeninis padėjėjas – nuvalo juodais dažais nuteptą drobę. Tai daugiaprasmė ir keliasluoksnė metafora.

Šiame kūrinyje matome, kaip Chose personažas – menininkės asmeninis padėjėjas – nuvalo juodais dažais nuteptą drobę. Tai daugiaprasmė ir keliasluoksnė metafora. Menininkės biografijos kontekste – tai noras išsilaisvinti nuo juodos spalvos, tamsos kūryboje, o galbūt ir gyvenime. Dailės istorijos kontekste kūrinys įgyja feministinį atspalvį. Į galvą ateina modernistinė tapyba, kur dideli vyrai kovoja su didelėmis drobėmis ir jose palieka genialius savo jausmų, minčių ar pasąmonės judesių ženklus. J. Barilaitės darbe drobė, priešingai, nuvaloma. Ir tai atlieka net ne pati menininkė, o vyriškos lyties jos padėjėjas.

Galiausiai į kūrinį galima žvelgti ir kaip į troškimą apsivalyti, išsivalyti, nes gyvenime būna momentų, kai labai norisi, kad kas nors ateitų ir išvalytų. Užteptą drobę, sujauktus jausmus, migla užsitraukusius tikslus ir apskritai – gyvenimą. Tam galima išsigalvoti kokį į Chose panašų pagalbininką. Tačiau kaip filme, kur autorė priversta pati vaidinti išsigalvotą personažą, taip ir gyvenime – viską teks daryti patiems. Arba – pačioms, nes joks išsigalvotas ar tikras vyras visko už mus nesutvarkys, net ir labai to norėdamas.

J. Barilaitė nekuria feministinio meno. Feminizmas šiandien jai atrodo savaime suprantamas kaip tolerantiškumas ar antirasizmas. Tačiau kurdama ji nesislepia už belytiškumo kaukės, tad moters-menininkės ar tiesiog moters pozicija jos kūryboje neišvengiama. Ji dažais išteptomis bokso pirštinėmis drobėje išboksuoja vaiko portretą, videoprojekcijoje ji skęsta pieno stiklinėje, ji verkia, rėkia, šoka ir, atvirai pasakodama apie save, papasakoja ir apie menininkę, o dažniausiai – tiesiog moterį. Kaip jau minėta, autorė dirbtinai nesiekia savęs riboti moteriška tematika, tad jos kūriniai kartu tampa pasakojimais ir apie šiuolaikinį žmogų apskritai, neišskiriant nė vienos lyties.

Galiausiai į kūrinį galima žvelgti ir kaip į troškimą apsivalyti, išsivalyti, nes gyvenime būna momentų, kai labai norisi, kad kas nors ateitų ir išvalytų.