Moteris lyg augalas

Kristina Ališauskaitė. Augalas, 2017

Moteris-vijoklis žadina vaizduotę ir kelia klausimus – kas ji? Apie ką ji?

Moteris lyg augalas

Tekstas: Birutė Pankūnaitė

Studijos nuotraukos: „The Rooster Gallery“ archyvo

Jauna tapytoja Kristina Ališauskaitė (g. 1984) žiūrovą jau yra prisijaukinusi savo stiliumi ir temomis: dažniausiai tai kūno fragmentai – anoniminės galvos ar rankos, būsenos tarp prabudimo ir sapno, nenugalimas nejaukumas, nerimo nuojautos ir susvetimėjimas. Viskas labai asmeniška lyg iš dienoraščių ir autobiografiška, skleidžiasi nedideliuose, vaizdiniams ankštuose formatuose, stambiu planu ir niekada nekonkretizuojant žmogaus. Didesnių drobių K. Ališauskaitė imasi itin retai. Paveikslas „Augalas“ (drobė, aliejus, 179 x 111 cm) šia prasme yra išimtis, nes jame išsivaduojama iš suspaustos erdvės gniaužtų ir atsiveriama visu ūgiu. Įkvepiant ar atsidūstant pilna krūtine pasirodoma iš už porėmio. Tačiau anonimiškumas išlieka: gali būti, kad menininkė vaizduoja pati save, bet vaizdas suvokiamas kaip abstrakti moters figūra ir simbolis.

Galbūt kviečiama atsakyti į provokaciją „ar moteris vyrui yra tas pats, kas natūra – kultūrai?“ Ar vis dar galime išskirti dichotomijas vyras (kultūra) versus moteris (natūra); vyras (viešuma) versus moteris (privatumas / namai); vyras (kūrybiškumas) versus moteris (dauginimasis)? Ar teisingi teiginiai, kad moters kūnas skirtas vien reprodukuoti, o vyro, priešingai – stinga natūralios kūrybinės funkcijos, bet turi galimybę kurti ‚išoriškai‘, ‚dirbtinai‘, pasitelkiant technologijas ir simbolius? Tuomet vyras kuria sąlygiškai ilgaamžius objektus, o moteris – tik nuolat dūlančius, t. y. žmogiškas būtybes? Ar moteris yra artimesnė gamtai, ar ji pratęsia gamtą?

Uždaryti

Paveikslo interpretacija gali būti kildinama iš feminizmo perspektyvos – augalai, ypač gėlės, paprastai siejami su moters vaizdinio prasmėmis. Nors pati autorė tai neigia. „Nelaikau feminizmo pagrindine savo kūrybos ašimi ar šaltiniu. Tačiau suprantama, jog, interpretuojant mano kūrybą, galima į ją žvelgti ir šiuo rakursu. Esu atvira įvairiems mano darbų perskaitymo būdams“, – sako ji.

K. Ališauskaitės feminos įvaizdis lakus ir monumentalus kaip klasikinis menas: viskas itin lakoniška ir sucentruota. Ji stoja į vieną gretą šalia Kleopatros, Dido ir Lukrecijos ar bevardžių senovės Graikijos ar Romos vergių ir prostitučių, Atėnų namų šeimininkių ar Romos imperijos šeimų atstovių. Figūra kaip paveikslo simetrijos ašis dalija drobę į dvi artimas fono plokštumas: vieną – vos skaidresnę ir kitą – tamsią. O šiuolaikiška moters išvaizda, apsukus ratą į senus laikus, grąžina vaizdą į dabartį.

Pati K. Ališauskaitė siūlo ir savą paveikslo interpretaciją. „Tai jaunos moters portretas, iš jos augančio augalo kaip vidinio „aš“ simbolis. Jo dinaminės formos rodo laisvą spontanišką pobūdį, kurio nepažeidžia standartai ir taisyklės, kaip kad niekas negalėtų atkartoti kažkieno kito gyvenimo“, – teigia autorė.

„Tai jaunos moters portretas, iš jos augančio augalo kaip vidinio „aš“ simbolis. Jo dinaminės formos rodo laisvą spontanišką pobūdį, kurio nepažeidžia standartai ir taisyklės, kaip kad niekas negalėtų atkartoti kažkieno kito gyvenimo“, – teigia autorė.

Moteris-vijoklis yra lanksti, akvareliška ir eskiziška. Čia tapoma vienu skaidriu sluoksniu, drobė prasišviečia, kūrimo procesas neslepiamas, kaip ir pirmi bei paskesni potėpiai ir visi teptuko judesiai – viskas išviešinta, lengva, trapu ir tarsi neužbaigta tradicine pastozinės, storasluoksnės tapybos prasme. Tuo lyg teigiama, kad programiškai nesigilinama į tokias smulkmenas, kaip kruopštus formų modeliavimas, nes svarbiausia – fiksuoti tai, kas svarbiausia, kas spontaniška.

Tik klasikos įspūdis čia patyręs eroziją: vijoklis auga iš moters burnos, todėl dvelkteli siurrealizmu ir vėl grįžta įtampa iš įprastinės mažųjų K. Ališauskaitės darbų erdvės. Beveik antikinė moteris-kolona yra save valgantis slibinas, kuriam išnarplioti prireiktų psichoanalizės.

Visa K. Ališauskaitės tapyba yra beveik monochrominė, vos kelių atspalvių tarp nenuspėjamos juodos ir kelių prigesintų spektro atspalvių, toks ir šis paveikslas. Nors pati autorė yra teigusi, kad savo drobes laiko daugiaspalvėmis, nes ir juoda spalva skleidžiasi tarsi vaivorykštė – joje tiek daug niuansų ir kolorito.

K. Ališauskaitės talentas neliko nepastebėtas. 2013 m. kasmetiniame „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse ji laimėjo publikos prizą. Tais pačiais metais tapo viena iš dešimties tarptautinio konkurso „Saatchi Online Showdown Competition ‚Painted Faces‘“ laimėtojų. O 2014 m. rudenį garsios leidyklos „Thames & Hudson“ Londone ir Niujorke publikuotame leidinyje „100 Painters of Tomorrow“, sukaupusiame perspektyviausius šiuolaikinius tapytojus, ji yra vienintelė menininkė iš Lietuvos. 2016 m. ji tapo tarptautinio konkurso „Arte Laguna Prize 2016“ Venecijoje finalininke. K. Ališauskaitė nuolat rengia personalines parodas Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvauja grupiniuose pasirodymuose.

Bandyti įminti moters-vijoklio-kolonos paslaptį – tikras malonumas šiuolaikinio meno gurmanui. Kviečiu žiūrovą sau pasiūlyti individualų rebuso sprendimą, nes čia nužymėjau tik subjektyvaus įspūdžio kontūrus. Kelionė paskui meistriško K. Ališauskaitės teptuko judesius ir vaizduotės vingius paprasta atrodo tik iš pirmo žvilgsnio – jos lakoniškumas gali būti apgaulingas.