Paveikslas kaip kovos laukas

Sigita Maslauskaitė. Šventas Jurgis, 2001

Paveikslas kaip kovos laukas

Tekstas: Aistė Paulina Virbickaitė

Studijos nuotraukos: Kęstutis Stoškus

Dalis skaitytojų tikriausiai nustebs pamatę Sigitos Maslauskaitės paveikslą „Šventas Jurgis“. Tos niūrios spalvos ir sunkiasvoriai potėpiai. Ne iš pirmo žvilgsnio suprasi, kas pavaizduota, o supratus, kad tai – šventasis, tik dar labiau suglumsti: šiais laikais dar kažkas tapo šventuosius? Vis tik, ši tapyba tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lyg eksponatas, atklydęs iš nuobodžiausios muziejaus salės.

Apie Sigitos kūrybą nepavyksta galvoti vienareikšmiškai, čia daug kas turi kitą, kitokią pusę. Įdomus net ir grynai fizinis kontrastas – masyvūs paveikslai ir liekna, lengvai besišypsanti jų autorė. Toliau – dar įdomiau.

Uždaryti

Tradicinei ekspresionistinei raiškai artimus paveikslus kuria nepaprastai veikli, meną ir mokslą sėkmingai jungianti moteris. Baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, ji tris metus Romos Grigaliaus universitete studijavo bažnytinį paveldą. Grįžusi į Lietuvą apsigynė humanitarinių mokslų disertaciją, tuo pat metu aktyviai bendradarbiavo steigiant vieną geriausių Vilniuje – Bažnytinio paveldo muziejų, kuriam dabar ir vadovauja. Šalia to – rašo, kuruoja parodas, skaito paskaitas ir nelabai intensyviai, bet nuosekliai tapo.

Biografinis kontekstas čia svarbus. Jis rodo, kad tradicinė, iš XX amžiaus vidurio kilusi jos tapybos raiška – tai ne sekimas vieninteliu žinomu keliu, o sąmoningas pasirinkimas. Reiktų pridurti – nepopuliarus pasirinkimas. Tokia tapyba ne tik primena muziejinius eksponatus, ji taip pat sunkiai reprodukuojama – popierius ar ekranas neperteikia drobių dydžio, tirštų dažų sluoksnių faktūriškumo, o kartu ir emocijos. Nepatogi ir jos tapybos tema – paveikslai dažnai paremti religiniais siužetais, kurių nereligingas žiūrovas išsigąsta. Kaip tuoj pamatysime – visiškai be reikalo.

Autorė greičiausiai apie tai net negalvojo, tačiau lietuviškos dailės istorijos kontekste jos kūryba – tarsi duoklė toms Tarpukario Lietuvos moterims menininkėms, kurios neturėdamos sąlygų (kartais gal ir prirūkusios ryžto), drąsią ekspresionistinę raišką, didelius paveikslų formatus ir rimtas temas užleido vyrams, kurie tuo metu formavo tai, ką šiandien vadiname lietuviška koloristine, ekspresionistine tapybos mokykla.

Paveikslas „Šventas Jurgis“ (2001, drobė, aliejus, 198 x 155 cm) savo siužetu nėra išskirtinis Sigitos kūryboje, kurioje vyrauja religinės temos. Tokį savo pasirinkimą komentuodama autorė vengia dvasingos romantikos, sakydama: „Ikonografijos studijos, disertacijos gynimas, bažnytinės inventorizacijos, visi tie personažai – angelai, jeronimai, jurgiai – turbūt iš čia. Bet kai tik tai pasakau, tuojau noriu ir paneigti, nes pirma – tapyti šventuosius yra baisu (visi šedevrai jau nutapyti) ir antra - esu prisižiūrėjusi tiek daug prastų šiuolaikinių tapybos kūrinių religine tema. Ir todėl norisi vengti bet kokios ikonografijos. Gal teisingiausia būtų pasakyti, kad tiesiog tapau, o atpažįstami personažai atsiranda tapybos procese, aš jų specialiai nekuriu“.

Tradicinei ekspresionistinei raiškai artimus paveikslus kuria nepaprastai veikli, meną ir mokslą sėkmingai jungianti moteris.

„Gal teisingiausia būtų pasakyti, kad tiesiog tapau, o atpažįstami personažai atsiranda tapybos procese, aš jų specialiai nekuriu.“

Buvimas priešais šį dviejų metrų aukščio paveikslą – tarsi akistata su grumtynėmis. Sigita čia visai nemoteriškai grumiasi su dažais, klodama vieną sluoksnį ant kito tam, kad tirštuose potėpiuose išnirtų figūros ir vis naujos spalvos. Akivaizdu, kad įnirtingai kovoja ir pavaizduotoji figūra, tik jos priešas nėra aiškiai matomas. Išgirdę apie šventą Jurgį iškart pagalvojame apie beveik neatsiejamą ikonografinį atributą – slibiną. Siužetas populiarus, o tie juokingi slibiniukai ir grėsmingi slibinai senuose paveiksluose ir freskose visada sulaukia žiūrovų šypsenų. Sigitos šventasis grumiasi šiandien, dabar. Todėl jis kovoja su abstrakcija, jo pastangas juntame iš dinamiško figūros judesio, grėsmingais kamuoliais virstančių potėpių ir gaisro nušviestą naktį primenančio kolorito. Žiūrint į šią figūrą visai nebūtina nuolat sau priminti, jog tai – šventasis. Tai gali būti ir rūpesčių kupinos nemigos nakties, ir dienų, kai nebesupranti nieko, kas vyksta aplink, atvaizdas.

Nesvarbu, su kuo tapatinsime pavaizduotą figūrą – su šventuoju, ar savimi. Jis tiesiog spinduliuoja energiją ir pasakoja apie veiksmą, kuris nežinia ar kada baigsis. Tamsą vietomis nušviečia šviesos blyksniai, sunkiai nusakomus, iš daugybės spalvų sukurtus atspalvius vietomis pertraukia gaiviai grynos spalvos, o potėpiai nepaliaujamai sukasi ratu, tarsi niekada nesibaigiančioje kovoje. Arba – gyvenime.

Daugiau apie menininkę: http://www.maslauskaite.lt/lt/