Tapyba apie tapybą

Indrė Ercmonaitė. O visa kita - tik galvos skausmas, 2009.

Tapyba apie tapybą

Tekstas: Aistė Paulina Virbickaitė

Nuotraukos: Arūnas Baltėnas

Tapytoja Indrė Ercmonaitė (g. 1985) nebijo juokauti rinkdamasi paveikslų personažus ir situacijas. Štai indėnai, labai jau panašūs į besiirstančius vasarotojus. O gal – vasarotojai, įsivaizduojantys save indėnais? Galime kiek užtrukti mėgindami sau atsakyti į šį klausimą, bet galiausiai vis tiek grįšime prie to, kas svarbiausia pačiai menininkei, – tapybos. Į ją I. Ercmonaitė žvelgia labai rimtai.

Uždaryti

2010 m. Vilniaus dailės akademijoje tapybos studijas baigusi menininkė paveiksluose jungia asmeninių patirčių vaizdinius ir bendresnius, visai kartai ar visuomenei pažįstamus įvaizdžius. Na, kas gi nėra plaukęs baidare ar kanoja ir kas nėra perskaitęs bent vienos knygos apie indėnus? Tačiau kiekvienam mūsų nuotykiai ant vandens, kaip ir perskaitytos istorijos, asocijuojasi vis su kitais dalykais. Ir šį paveikslą įmanoma interpretuoti įvairiai – kaip šmaikštų pajuokavimą, kaip grėsmės nuojautą, kaip pamąstymą apie tai, kad mūsų perskaityti ar įsivaizduoti dalykai niekur nedingsta ir kartais užgriūva netikėtai, kaip strėlių spiečius. Paveikslo pasakojimą skaityti nesunku, nes lengvai atpažįstame tiek indėniškas strėles, tiek ryškiaspalves gelbėjimosi liemenes. 

„Visa kita tik galvos skausmas“ – tarsi autorės atodūsis, kad iš nuotykių romanų, kaip ir iš laisvalaikio gamtoje, neišvengiamai tenka grįžti į gerokai mažiau nuotykių siūlantį kasdienį gyvenimą.

Padeda ir pavadinimas „Visa kita tik galvos skausmas“ – tarsi autorės atodūsis, kad iš nuotykių romanų, kaip ir iš laisvalaikio gamtoje, neišvengiamai tenka grįžti į gerokai mažiau nuotykių siūlantį kasdienį gyvenimą. Tam antrina ir blankus, lyg blogai sufokusuotas vaizdas, nutolęs nuo mūsų kaip praėjusios vasaros prisiminimai. Tiesa, žiūrint į originalą iš arčiau, įspūdis kiek pasikeičia. 

Paveikslas kuriamas trumpais, aiškiais potėpiais, atsisakant aiškios kontūro linijos. Iš atskirų potėpių kuriami objektai gali priminti monitoriaus ekraną, kuriame matome iš pikselių suformuotus vaizdus. Logiška, kad šį paveikslą sukūrė menininkė, priklausanti kartai, kuri vaikystę praleido be kompiuterių, bet lengvai ir greitai prisijaukino juos paauglystėje. 

I. Ercmonaitės paveikslų personažai labai įvairūs – tai gali būti apibendrintos žmonių figūros, dažažmogiai ar Jėzus iš stebuklingo paveikslo, miesto fragmentai ar Mėnulis. Kartais objektai paveiksluose tampa abstrakcijomis, nes ne mažiau nei paslaptingos istorijos I. Ercmonaitę domina pati tapyba.

Kai Vilniaus dailės akademijoje studijavo I. Ercmonaitė (2005–2010 m.), Tapybos katedroje bakalaurančių merginų buvo daugiau nei vaikinų, tačiau specialybės dalykus dėstė tik vyrai. Šiandien situacija po truputį keičiasi – katedroje atsirado jaunų merginų lektorių, bet pirmosios profesūros eilutės – tik garbūs vyriški vardai. Dėstytojai turi didelę įtaką jauniems meno studentams – jų kritika ar pritarimas rodosi patys svarbiausi, sąmoningai ar ne perimamas braižas ir temos, kai kurie studentai dėstytojų įtakos neatsikrato ir po studijų. Manau, tai negalėjo neturėti įtakos šiai tapytojų merginų kartai, kurių dauguma renkasi neutralią poziciją lyties, lytiškumo ar feminizmo klausimais. Dažniau kalbama apie kultūros ar tapybos istoriją, tapybos dabartį ir ateitį. Ar, I. Ercmonaitės atveju, apie pačią tapybą. 

I. Ercmonaitės paveikslų personažai labai įvairūs – tai gali būti apibendrintos žmonių figūros, dažažmogiai ar Jėzus iš stebuklingo paveikslo, miesto fragmentai ar Mėnulis. Kartais objektai paveiksluose tampa abstrakcijomis, nes ne mažiau nei paslaptingos istorijos I. Ercmonaitę domina pati tapyba. Galbūt tai galima pavadinti tapybos anatomija: drobė, dažas ir jo faktūra, iš atskirų potėpių atsirandantys sluoksniai, net porėmiai. Neatsitiktinai viena jos personalinė paroda vadinosi „Paveikslas irgi žmogus“. I. Ercmonaitės džiaugsmą pačiu tapybos procesu rodo ir dažnai jos feisbuko nuotraukas lydinti grotažymė #cantstoppainting (negaliu nustoti tapyti). 

Gyvenimas gali vis labiau virtualėti, paveikslų herojai gali keisti vienas kitą, bet skiediklio kvapas, teptuko prisilietimas prie drobės, dažo tekstūra ir jausmas užsidarius studijoje kartu su gimstančiu paveikslu – tai nuotykis, be kurio menininkė neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Gyvenimas gali vis labiau virtualėti, paveikslų herojai gali keisti vienas kitą, bet skiediklio kvapas, teptuko prisilietimas prie drobės, dažo tekstūra ir jausmas užsidarius studijoje kartu su gimstančiu paveikslu – tai nuotykis, be kurio menininkė neįsivaizduoja savo gyvenimo. Žiūrovui tai pažadas, kad tapyba keisis, tačiau išliks gyva. Ir kvietimas ne sustoti „perskaičius“ tai, kas pavaizduota, o leistis į naują nuotykį kartu su potėpiais, dažais, kartais tirštais, kartais vos dengiančiais drobę, jų sluoksniais ir spalvomis. Šis nuotykis gali tapti įdomia ir nenuspėjama patirtimi, visai kaip kelionė upe.