Humoras, kaip būtinoji gintis

Tala Madani. 3D išgręžimas, 2014

Humoras, kaip būtinoji gintis

Tekstas: Monika Krikštopaitytė

Nuotraukos: Joshua White, Pilar Corrias

Tala Madani (g. 1981) kilusi iš Irano. Būdama trylikos, su mama persikėlė į JAV, baigė Jeilio universitetą ir, surengusi ne vieną parodą, pateko į svarbiųjų meno leidinių ir renginių akiratį. Kai Donaldas Trumpas išleido pilietybės išdavimo apribojimo įstatymą asmenims iš musulmoniškų kraštų, dalyvavo Modernaus meno muziejaus surengtoje autorių, kilusių iš tokių kraštų, parodoje. Kitais atvejais menininkė nelabai mėgsta būti pernelyg glaudžiai siejama su persų dailės tradicija, nors pripažįsta, kad jos darbų plokštumas su ja susijęs.

Uždaryti

Menininkės dažniausiai vaizduojamas personažas (ar net jų grupė) yra pusamžis plikas vyriškis. Jis komiškai godus, goslus, pilnas kitų žemų instinktų. Tačiau, kai autorės klausia, ar tai atsakas tam, kas yra D. Trumpas, ar patriarchalizmui apskritai, ji sakosi, kad tai veikiau jos autoportretas. Vaikystėje ji su seneliu jau ketvirtą ryto eidavo į parką, vaikščiodavo po prekyvietes, kur stebėdavo, kaip senelis bendrauja su įvairiais prekeiviais. Ji jautėsi vienas iš jų. Nuo tada T. Madani žavisi slaptu vyriškių gyvenimu. Tie suglebę seniokai žemiški ir pažeidžiami, jie neatstovauja jokiai galiai. Greičiau yra galią praradę komiški buities veikėjai. 

Menininkė labai aiškiai kalba apie kūrybą, jos pasisakymų galima rasti internete. Sekant kalbą, nuolat sukasi tokie žodžiai, kaip galia, jėga, energija, veiksmas. Apibūdinant vaizdus, siūlosi konfliktas, agresija, pasekmė. Tačiau panašu, kad T. Madani traukia būtent ta veiksmo rūšis, kurios motyvacijai sunku rasti verbalinę išraišką. Autorė kalbos savo darbuose atsisako tyčia, irgi dėl galios reikšmių (anglų – kaip galios kalba, farsi – kaip bejėgė), užtai vaizdą ji naudoja už kalbą. Ir eina ten, kur žodžiams nepatogu: pavyzdžiui, į lytinį švietimą, vyrų intymumą, gastronominį godumą ir panašiai.

Humoras T. Madani domina ne kaip prajuokinimo forma, o kaip energijos rūšis, kuri išeina iš žmogaus, o išeidama kažką atlaisvina.

Prieš pradėdama darbą, ji daug piešia, nes piešinys yra arčiausiai pasąmonės ir sąmonės. Nuo 2007 m. kuria ir animaciją tapybos priemonėmis. Įvedus judesį, dar svarbesnis tampa pasakojimas. O pasakojimas beveik visada remiasi į humorą. Humoras ją domina ne kaip prajuokinimo forma, o kaip energijos rūšis, kuri išeina iš žmogaus, o išeidama kažką atlaisvina. Humoras yra tarsi gyvenimo tėkmę užtikrinantis veiksnys ir svarbus manevras, kai dirbi su sunkiai apibūdinamais reiškiniais. 

Nemalonus plikas diedas yra ir tapybos darbe „3D išgręžimas“. Jį sunku pastebėti, nes pirmiausia matyti tik virš gulinčio berniuko galvos stovinti mergaitė su kempine rankoje. Vaizdas sudvigubintas taip, lyg veiksmas vyktų prieš veidrodį, tik atspindys ne identiškas, o pasislinkęs porą sekundžių laike. Figūrų piešinys suformuotas iš sudvigubintos linijos. Sunkiai nusakomo atspalvio žalia su raudona kuria optinį iškilumo efektą. Kol akys tvarkosi su sudėtinga kompozicijos struktūra, tai, kad tos „kempinės“ yra delne suspausti dėdulės, galima ir nepastebėti. Vienas jų suslėgtas apsišlapina, kitas apsivemia. 

Mergaitė pasielgia bjauriai du kartus. Ji aptaško pasyviai gulintį berniuką (argi ne moterys gulėjo visą dailės istoriją?) ir skriaudžia dėdes. Tačiau ryškaus neteisybės jausmo kažkodėl nejuntame. Nesiimsiu atsakyti į klausimą kodėl, bet, manau, atsakymas slypi mus supančios vaizdinijos kontekste, kur mergaitės dažniau būna aukos, o ne agresorės. O tie, kas augina du vaikus ar buvo vienas iš dviejų, puikiai žinos, kad pakankamai gaus visi, nes pasekmės dėsnis greičiausiai iliustruojamas vaikų santykiuose. 

Mergaitės keršto sekundė gal ir skirtingai suvirpins skirtingus žiūrovus, bet atrodo, kad su agresija (aptaškymu, kuris gali būti ir juokingas) kažkas iš jos išėjo. Turbūt mama nepagirs, bet T. Madani savo studentams pati pataria nekurti darbų, kurie patiktų jų tėvams.