Ievos išvarymai

Ieva Martinaitytė - Mediodia. Plazminės liekanos, 2004

Ievos išvarymai

Tekstas: Laima Kreivytė

Nuotraukos: Arūnas Baltėnas

Ieva Martinaitytė-Mediodia (g. 1968) neleis ramiai mėgautis tapyba. Jos darbuose slypi egzistencinis nerimas. Nerimas ne tik dėl žmogiškosios, bet ir dėl pasaulio (ne)būties. Žiūrint į beveik abstrakčius menininkės darbus, ekologinė katastrofa, globalus atšilimas ir pasaulinis karas neatrodo tik fantastinė vizija. Gal dėl to, kad tapytoja balansuoja tarp abstrakčiosios ir konkrečiosios dailės. Tiksliau, net ir abstraktūs pavidalai turi keistų materijos apnašų, aliuzijų į takias substancijas. Jos paveikslai veikia ne tik žvilgsnį, bet ir vidurius (jausmas, kai kūnas krūpteli sužalotų žmonių akivaizdoje). O kartu I. Martinaitytė-Mediodia yra estetiška, perregima, ledinė. Gali slysti darbų paviršiumi ir džiaugtis, kol neįtrauks juodoji skylė.

Uždaryti

Bet pradėkime nuo pradžių. I. Martinaitytė-Mediodia priklauso profesoriaus Kęstučio Zapkaus studentų grupei, besimokiusiai 1992–1993 m. Iš JAV atvykęs K. Zapkus skatino studentus gilintis į tai, kas jiems labiausiai rūpi, rašyti kūrybinį dienoraštį. Ne mokytojo stilius, o viso pasaulio kultūros lobynas įkvėpė „Gerųjų blogybių“ grupę subūrusius jaunuosius menininkus. Kai kurie iš jų – Aidas Bareikis, Julius Ludavičius ir I. Martinaitytė-Mediodia, – baigę Vilniaus dailės akademiją, išvyko studijuoti į Hunterio koledžą Niujorke. Paskui vyko parodos visame pasaulyje ir Lietuvoje.

„Plazminės liekanos“ – tai didelis, ant specialaus popieriaus akrilu nutapytas sprogusios žvaigždės portretas. Arba elektros išlydžių peizažas su magnetinio lauko bangavimu ir kosminių dalelių srautu. Šio paveikslo dinamika tokia intensyvi, kad jautiesi patekusi į pirmykštės materijos formavimosi periodą. Arba atsidūrusi jos mirties akivaizdoje. Greičiausiai abiejų – kažkas miršta, ir plazminės liekanos tampa naujos struktūros užuomazga. Kūrinys supintas iš asociatyvių formų – kabelių tinklai, virtualios erdvės, iš lėktuvo matomi miestų planai, kraujagyslių raizgalynė. Įdomu tai, kad „Plazminės liekanos“ vienu metu atrodo apžiūrimos ir iš labai aukštai, vaizdą tarsi nutolinus, ir iš labai arti, lyg priartinus mikroskopu. Skirtingų žiūros taškų susipynimas viename paveiksle kuria kosminio svaigulio efektą. Dar įdomiau, kad tas svaigulys yra ne tik optinis, bet ir plastinis – pati tapyba, dažų tepimas, varvėjimas ir tąsumas sustiprina greitai skriejančio srauto įspūdį. 

„Kai pradedu tapyti ir piešti, man norisi, kad ta drobės erdvė būtų gyva kaip filmas, kad atrodytų, jog viskas juda, sukasi, kvėpuoja. O tai padaryti dviejose paveikslo dimensijose yra ganėtinai sunku. Tai, ką matote mano darbuose, yra tarsi mano sąmonės žemėlapiai“

Menininkę domina efemeriški ir virtualūs žmogaus tęsiniai – robotai, interneto platybės, kosmoso zondai. Fizinis ir virtualus, žemiškas ir anapusinis pasauliai ištirpsta vienas kitame. Ji naudoja skirtingas medijas ir techniką, siekdama sustiprinti nepaliaujamo judėjimo, gyvumo ir kartu kosmiškumo efektą. „Kai pradedu tapyti ir piešti, man norisi, kad ta drobės erdvė būtų gyva kaip filmas, kad atrodytų, jog viskas juda, sukasi, kvėpuoja. O tai padaryti dviejose paveikslo dimensijose yra ganėtinai sunku. Tai, ką matote mano darbuose, yra tarsi mano sąmonės žemėlapiai“, – sako tapytoja. 

I. Martinaitytės-Mediodios sąmonės žemėlapiai kartu yra ir Lietuvos pokyčių žemėlapiai. Ankstyvuosiuose darbuose viskas prasidėjo nuo Hieronymo Boscho „Žemiškųjų malonumų sodo“ sužeistos Ievos, o dabar kraują ir žaizdas pakeitė spengiančios kosminės erdvės platybės su daugybe prisijungusių vartotojų sielų. Fizinis pragaras virto virtualiu, bet išliko nesumeluotas nerimas. I. Martinaitytės-Mediodios kūrybos kelias yra fizinio ir metafizinio išvarymo kontempliacija – išvarymo iš Rojaus, iš Lietuvos, iš Amerikos, iš Žemės. Kai išvarys ir iš pragaro, tapsime plazminėmis liekanomis kosminiame Ievos peizaže.