Meditacija apie gyvybės ir mirties virsmą

Marija Teresė Rožanskaitė. Geltonos draperijos, 1991

Meditacija apie gyvybės ir mirties virsmą

Tekstas: Laima Kreivytė

Nuotraukos: Arūnas Baltėnas

Marija Teresė Rožanskaitė gimė 1933 m. kovo 18 d. Linkuvos miestelyje (Pakruojo r.). 1941 m. birželio 14 d. tapytoja buvo ištremta į Sibirą. 1947 m. kartu su mama pabėgo iš tremties Altajuje ir grįžo į Lietuvą. 1953–1959 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
M. T. Rožanskaitė – viena tų menininkių, kurių darbai laikui bėgant tampa vis įdomesni ir aktualesni, nes besikeičiantis kultūrinis kontekstas suteikia galimybę naujai juos interpretuoti. Dauguma M. T. Rožanskaitės kūrinių peržengia vienos temos rėmus ir dėliojasi į savarankišką vizualinį pasakojimą.

Uždaryti

„Geltonos draperijos“ – vienas įsimintiniausių M. T. Rožanskaitės tapybos darbų. Jame atsiskleidžia dailininkę dominusios temos ir savitas paveikslo konstravimas. Medicininės tematikos darbus M. T. Rožanskaitė pradėjo kurti 1974 m. – tada buvo nutapytos dvi monumentalios kompozicijos „Širdies operacija I“ ir „Širdies operacija II“. Jose išryškėja menininkei svarbūs plastiniai ir konceptualūs kontrastai: trapus kūnas ir jį tirianti technika, minkštos draperijos ir aštrūs, realistiškai nutapyti medicininiai įrankiai bei prietaisai.

Ankstyvuoju laikotarpiu menininkė akcentavo medicininį žvilgsnį, kurį reprezentavo rentgeno aparatas. Tai galingas visaregintis panoptikonas, kiaurai skrodžiantis ligotus kūnus. Medicininius chalatus vilkintys studentai ar ligoninės personalas kontrastuoja su nuogu, fragmentišku, anonimišku ligonės kūnu. Paveikslo erdvė kuriama kaip palata, ligoninės koridorius ar rentgeno kabinetas. Tapyba derinama su šilkografija, išryškinamas pozityvo ir negatyvo kontrastas.

Realizmas dailininkės darbuose įgyja magišką, filosofinę dimensiją.

XX a. pabaigoje sukurtuose darbuose svarbesnės tampa egzistencinės vienišumo, senatvės temos. M. T. Rožanskaitės kūryba neatsiejama nuo gyvenimo, jos paveiksluose galima rasti kelis istorinius sluoksnius – to laikotarpio visuomenės, asmeninės atminties ir pasaulinio kultūrinio konteksto. „Geltonos draperijos“ taip pat yra daugiasluoksnis kūrinys. Jį inspiravo dailininkės lankymasis ligoninėje ir bendravimas su vienišomis senutėmis bei to meto pokyčiai.

Lankydama sergančią motiną, M. T. Rožanskaitė rūpinosi ir kitomis ligonėmis – kalbėjosi, piešė, maitino pačios išvirta sriuba. Daugelis senolių paveiksluose primena budistų vienuoles trumpais plaukais. Tokį vaizdinį padiktavo gyvenimas: pastebėjusi, kad senutes užpuolė utėlės, dailininkė kreipėsi į medicinos personalą, ir senutės buvo apkirptos. Tai pirmasis, asmeninis istorijos sluoksnis, kurį galima pavadinti realistiniu, tačiau realizmas dailininkės darbuose įgyja magišką, filosofinę dimensiją.

Konkrečios senutės portretas tampa „būties myriop“, egzistencinio vienišumo alegorija. Senolę vis labiau pasiglemžia geltonos draperijos su daugybe tuščių ligoninės lovų metaliniais galais. Jie atkartoja paveikslo formą ir įrėmina senutę – užskliaučia jos erdvę ir gyvenimą. Tai meditacija apie gyvybės ir mirties virsmą – neatsitiktinai senutė nutapyta prie pat paveikslo krašto, žvelgianti pro mus į užribį. Kartu „Geltonas draperijas“ galima skaityti ir kaip besikeičiančios XX a. 10-ojo dešimtmečio politinės ir socialinės situacijos metaforą, senosios epochos pabaigos ir naujosios nuojautos ženklą.