Prieš paspaudžiant mygtuką

Indrė Šerpytytė. 2 sekundės spalvos (D), 2015-2016

Prieš paspaudžiant mygtuką

Tekstas: Agnė Narušytė

Nuotraukos: Andrej Vasilenko, Billie Scheepers

Štai jau trečias mano pamatytas Britanijoje gyvenančios menininkės Indrės Šerpytytės (g. 1983) kūrinys. Pirmasis tamsoje sustingusių daiktų fotografijomis kalbėjo apie paslaptingą tėvo žūtį („Tylos būvis“ / „A State of Silence“, 2006). Antrajame tarp pavadinime įrašytų datų „(1944–1991)“ sutilpo trys pokario istorijų ir jų atminties tyrimai (2009–2015). Trečiasis – „2 sekundės spalvos (D)“. Šiuos skirtingus kūrinius sieja traumos tema, tiksliau – įtampa tarp žinojimo, kas įvyko, ir suvokimo, kad per atstumą neįmanoma to patirti. Šįkart tą būseną, kai „ištinka stabas“, išreiškia penki stačiakampiai gretasieniai, surikiuoti tamsioje salėje tarsi sovietiniai daugiabučiai, švytintys spalvotais langais. Tokios abstrakcijos, sakoma anotacijoje, dviem sekundėms pakeitė internete rastų ISIS egzekucijų fo-tografijas, mėginant jas atidaryti kompiuteryje. Liko tik vaizde dominavusi spalva. Taigi – gličas, skaitmeninė sistemos klaida, menininkės paversta klausimu.

Uždaryti

Į kūrinį galima žiūrėti kaip į gražią abstrakciją – XXI a. atsakymą Pietui Mondrianui. Tačiau apžiūrinėjant monolitus Eleanor Margolies balsas „aprašinėja“ fotografijas. Jos visos skamba panašiai: dykumos smėlis, žydras dangus, juodu kombinezonu apsivilkęs budelis, akių nematyti, žvelgia kažkur į šoną, pakreipęs galvą, ištiestoje rankoje laiko ginklą, klūpi ar stovi oranžiniu kombinezonu vilkintis vyras, peilio ašmenys liečia jo kaklą. 

Bet kai kuriose fotografijose egzekucija jau įvykusi, kruvina galva padėta kniūbsčiai aukai ant nugaros. Tačiau net ir tokiu atveju žodinis vaizdo išpasakojimas skambėtų raminamai, nes, įvardijant kiekvieną nereikšmingą detalę, nugaros išlenktumą ar praskrendantį paukštį, percepcija sulėtėja, o vaizdas smogia iškart – kaip ir tie I. Šerpytytės statiniai-monolitai.

Taigi švytintys spalvų blokai ir pasakojamas vaizdas vienas kitą papildo ir vienas kitam prieštarauja. Tačiau nė vienas segmentas „nežino“ tiesos. Balsas keičia „nekaltų“ stačiakampių prasmę ragindamas juose įžvelgti dabar vykstantį siaubą, sukuria įvykio laiką aplink šį momentą, kai aš čia stoviu. O monolitai išplečia teiginį į visų laikų, visų žmogaus nusikaltimų, kančių, aukojimų ir išganymų refleksiją – kaip stikliniai obeliskai.

ISIS konstruoja egzekucijas kaip spektaklius specialiai vakariečiams. Išmaniai pasinaudoja holivudinio kino, populiarių vakarietiškų žurnalų, sporto renginių, kompiuterinių žaidimų estetika – tuo, kaip jos vizualiniai malonumai suderinami su poreikiu kartais pasidirginti svetimu skausmu, patogiai sėdint krėsle.

Abstrakcija daugeliui žmonių „ne prie meno“ yra nebyli, nes čia nėra nieko atpažįstamo, nėra istorijos. Tiems, kurie gyvena mene, abstrakcija gali būti iškalbingesnė už ką nors konkretaus pasakojantį paveikslą, nes joje slypi teorija.

Oranžinių aukų-kalinių ir juodų budelių-nindzių-herojų kontrastas įsimena kaip firmos misiją išreiškiantis logotipas, kuriuo mane nuolat švitina internetas. Tokiems kaip aš visa tai atgrasu taip pat kaip dizaino, skambių frazių, hiperrealios fotografijos jungtimis kuriami raginimai patikėti vartojimo ideologija ar kuria nors posttiesa. Bet ką nors tai įtrauks kaip žaidimas virtualioje tikrovėje, kur iš eilinio nevykėlio gali tapti herojumi. Gal dėl to ši propaganda ir veikia, kad visais medijų, kino ir reklamos kanalais sklinda spaudimas tapti ypatingam, o tikrovė tepasiūlo vietą telefoninės prekybos teroristo kabinoje ar eilėje prie nemokamų pietų. Man sunku įsijausti į tose nuotraukose užfiksuotų budelių sąmonę, o štai į to vargšo, užauginto save įsivaizduoti herojumi, – visai nesunku.

Manau, kad prietemoje švytintys monolitai yra tobula postmodernaus didingumo arba sublimeišraiška. Kažko baugaus, beribio ir neapibrėžiamo jausmą Jacques’as Derrida ir François Lyotard’as apčiuopia ties nepavaizduojamumą žyminčiu paveikslo rėmu, ties slenksčiu į begalybę, už kurio – praraja. Tolydžiame įprastų reginių lauke, į susitaikymus, prisitaikymus ir konformizmą linkusioje kasdienybėje toks kūrinys įrėžia plyšį kaip žaizdą, neužgyjantį prieštaravimą, ardantį malonaus buvimo iliuziją.

Abstrakcija daugeliui žmonių „ne prie meno“ yra nebyli, nes čia nėra nieko atpažįstamo, nėra istorijos. Tiems, kurie gyvena mene, abstrakcija gali būti iškalbingesnė už ką nors konkretaus pasakojantį paveikslą, nes joje slypi teorija. Neatsitiktinai ir F. Lyotard’ui didingumą reprezentuojančio kūrinio pavyzdžiai buvo Kazimiro Malevičiaus ir Barnetto Newmano abstrakcijos – plonytė linija, perrėžianti spalvos plokštumą, baltas kvadratas, „leidžiantis matyti tik padarydamas taip, kad taptų neįmanoma matyti“ („Postmodernus būvis“). XX a. antrosios pusės kultūroje tokiu prisimintinu, bet neparodomu dalyku buvo tapęs Holokaustas. Dabar jau pastebime visame pasaulyje didėjantį smurto gniužulą, kurio vaizdine ir žodine informacija užverstam protui darosi per daug. Galbūt ir vėl mūsų siaubą, kad holokaustai gali kartotis, tegali išreikšti abstrakcija. Nes, eksponuodama negalimybę išreikšti, ji aprėpia visas prievartos patirtis, su kuriomis nedera iš aukštų postų vėl skambantys didieji pasakojimai.