Pakalbėkim apie meną

Adolfas Valeška buvo tarp pirmųjų Kauno intelektualų ir menininkų, kurie persikėlė į 1939 m. rudenį Lietuvai sugrąžintą Vilnių. Apsigyvenęs istorinėje sostinėje, dailininkas pirmiausia pasinėrė į dailės gyvenimo organizavimą ir užsiėmė muziejų reikalais. Jis ne visai sėkmingai Vilniuje mėgino išplėsti Kaune esančio Bažnytinio meno muziejaus veiklą, bet greitai rado naują darbo barą – buvo paskirtas Vilniaus miesto dailės muziejaus direktoriumi. Muziejus veikė senajame rotušės pastate, tad A. Valeška, neišeidamas iš kabineto, galėjo stebėti senamiesčio gyvenimą. Šią galimybę jis išnaudojo nacių okupacijos metais, įsigaliojus draudimui dailininkams tapyti gatvėse. A. Valeška negalėjo pasistatyti etiudinės ant šaligatvio, bet jam niekas netrukdė tapyti rotušės aikštę žiūrint pro muziejaus langus. „Lewben Art Foundation“ kolekcijai priklausančioje 1942 m. kompozicijoje dera du A. Valeškos pasauliai – muziejinis ir išorės, miesto. Juos atitinka du žanrai – natiurmortas ir urbanistinis peizažas. Natiurmorte matyti du mėgstami A. Valeškos motyvai – gėlės ir medinė liaudiška Dievo Motinos su Kūdikiu statula. Natiurmortas liudija dailininko dėmesį nuo XX a. pradžios opiam nacionalinio stiliaus klausimui ir jautrumą tradicinio Lietuvos meninio paveldo išsaugojimui. Peizažinis fonas iliustruoja vokiečių okupuoto Vilniaus kasdienybę. Aikštės pakraštyje įrengtame gėlyne žydinčios tulpės, balti debesys aukštame mėlyname danguje ir šviesūs praeivių drabužiai skatintų manyti, kad tapyta skaisčią ir šiltą pavasario dieną. Gražus oras ir saulė išviliojo į lauką šeimas su vaikais, senukus, jaunas poras. Tačiau pėsčiųjų būreliai šurmulio nekelia, scena rami, net tingi. Ji tokia dar ir dėl to, kad gatvėse nematyti automobilių, vienintelės transporto priemonės – arklių traukiami vežimai. Ryškiaspalviu audiniu uždengta palangė, gėlių žiedai, saulėje linksmai švytintys raudoni namų stogai (koloristinė sąšauka su raudonu Dievo Motinos drabužiu) kuria mažorinę nuotaiką, tačiau paveikslo data primena, kad raudona – ne tik gyvybės ir šventės, bet ir karo bei kraujo spalva. Ši mintis smelkte nusmelkia suvokus, kad čia pat, vos už kelių žingsnių nuo rotušės, plytėjo uždara geto teritorija. Paveiksle pradėjus ieškoti karo tikrovės atspindžių, nustebina nemažas drobės formatas. Greičiausiai A. Valeška šį darbą ketino eksponuoti parodoje, nes sunaudojo jam nemenkas sunkiai gaunamų medžiagų atsargas.