Pakalbėkim apie meną

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pirmuosius tapytojo karjeros žingsnius žengusio Algirdo Petrulio natiurmortas pranašauja subtilų koloristą, kuriuo dailininkas pradėtas laikyti po kelių dešimtmečių. Įdomu, kad paveiksle labai mažai A. Petrulio pamėgtos žalios, dominuoja rausvai rudi atspalviai ir nutapytų alyvų žiedų puri baltuma. Erdvė šiame paveiksle suplokštinta, vaizdas gana sąlygiškas, tačiau ryšys su natūra, su atvaizdo prototipu pakankamai stiprus. Dailininkas meistriškai nuaudė išraiškingos tekstūros spalvinį audinį iš smulkių potėpių, kurie mūsų akyse formuoja kuklaus kambario kampelio fragmentą – alyvų puokštė molio vazoje, stovinčioje ant kiek pasiglamžiusios languotos servetėlės, peleninė ar peleninei tinkamas dubenėlis ant užrašų knygelės ar sąsiuvinio. Dailininkas neslėpė tapęs iš natūros. Tikrovei jis liko atidus ir vėliau, nors jinai jį saistė vis mažiau ir mažiau. Taikydami dailės istorijos terminiją, „Alyvas“ sietume su Lietuvos dailėje 5-ojo dešimtmečio viduryje įsivyravusiu neotradicionalizmu. Šią kryptį, įsigalėjusią 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, sutvirtino karo metais plitę Trečiojo reicho meno pavyzdžiai, o paskui, žinoma, sovietų diegta socrealizmo doktrina, tačiau pastarajai A. Petrulis jau ėmė aktyviai priešintis ir pasuko modernizmo keliu, kuriuo ėjo, kaip ir meninės karjeros pradžioje, pasidairydamas į mėgstamą prancūzo Pierre’o Bonnard’o kūrybą.