Pakalbėkim apie meną

Antanas Martinaitis mokėsi tapybos pas Antaną Gudaitį. Mokinys jautė stiprų ryšį su mokytoju, visam gyvenimui juos susiejo dėmesys koloritui ir šventinių ritualų motyvo pomėgis. Žinoma, kitaip nei A. Gudaitis, A. Martinaitis buvo visai kitos epochos žmogus – suformuotas pokyčių ir protesto dvasios persmelktos 7-ojo dešimtmečio kultūros, kuriai buvo ypač atviras, nes augo tarp prieškarinio Kauno prisiminimų ir daiktų. Jo tėvas – garsus ir populiarus tarpukario Lietuvos karikatūristas Jonas Martinaitis. Beje, ironiškas tėvo žvilgsnis į tikrovę galėjo turėti įtakos ir sūnaus meniniam metodui, pagrįstam tikrovės įspūdžių deformavimu, eksponuojant jos paradoksus ir anomalijas. Tai siurrealizmui artima strategija. A. Martinaitis ją mėgo ir sąmoningai taikė (dažniau piešiniuose, bet ir tapyboje). Jo vizijose iš naktinių košmarų atkeliavę personažai susitinka su nuogomis gražuolėmis, tarp pasakiškų puotų dalyvių rikiuojasi cirko artistai, neūžaugos ir grakštūs miško elfai. Tas keistas, kiek grėsmingas, bet gražus ir įdomus pasaulis traukia žiūrovą kaip teatro scena – nedidelė, negili, plokščia, su dirbtinio apšvietimo pakeistomis spalvomis ir kiek statiškais veikėjais, tačiau prikaustanti dėmesį, išplėšianti iš kasdieninės aplinkos, kasdieninės tikrovės. Dailininkas visada stengiasi, kad jo paveikslų veikėjų fone būtų medžių ir dangaus ruoželis, o pirmame plane – stalas su vaisių ir gėlių vazomis. Medžiai, figūros, daiktai modeliuojami vienodai, atstumas tarp jų neišryškintas. Dailininkui svarbiausia spalvų mirgėjimas ir piešinys – tvirtas, tikslus, aiškiai išplėšiantis formas iš klampios dažų masės, kuri „Puotoje su nuogale“ dar palyginti negili ir lengva.