Pakalbėkim apie meną

Kostas Dereškevičius „Namas Žirmūnuose“

Tekstas: Aistė Paulina Virbickaitė

Kostas Dereskevicius Namas Zirmunuose 1982 drobe aliejus 116x73 cm Lewben Art Foundation kolekcija
Kostas Dereškevičius. Namas Žirmūnuose, 1982. Drobė, aliejus, 116 x 73 cm

Turbūt nerastume vilniečio, kuris nebūtų stebėjęs priešais esančio daugiabučio langų – Žirmūnuose, Karoliniškėse ar bet kokiame kitame sovietmečiu statytame rajone. Šis paveikslas – tai ramus keleto sovietmečiu ir posovietiniu laikotarpiu Vilniuje gyvenusių kartų atvirukas.

Tapytojas Kostas Dereškevičius (g. 1937) – vienas ryškesnių 8-ajame dešimtmetyje debiutavusių menininkų. Neformali menininkų grupė „Ketveriukė“, kurią sudarė K. Dereškevičius, Arvydas Šaltenis, Algimantas Kuras ir Algimantas Švėgžda, į Lietuvos dailės gyvenimą išties įnešė naujų vėjų. Nors į Vilnių studijuoti tapybos atvyko iš kaimų ar miestelių, visi keturi ėmėsi tuo metu naujos miesto temos. Sąžininga pozicija atvirai stebėti ir rodyti tai, kas vyksta aplink, buvo nauja, todėl to meto kontekste konservatyvesnių (ar tiesiog atsargesnių) žiūrovų ir vertintojų sutikta neigiamai, kitų – labai teigiamai.

Greičiausiai ateityje K. Dereškevičius bus prisimenamas kaip spalvingų, kartais kiek vujeristinių moterų portretų kūrėjas. Nors lango, kaip ribos tarp vidaus interjero ir išorės erdvės, motyvas jo kūryboje nebuvo toks dažnas ir ryškus, vis dėlto jis aptinkamas ne kartą. Sprendžiant iš rakurso, šis namas Žirmūnuose yra stebimas iš kitame name aukščiau esančio lango. Galime įsivaizduoti – vakarėja. Paskutiniai raudonos saulės spinduliai dar liečia ant namo stovinčią anteną. Juodi nakties debesys dar tik kyla, bet tuoj jie panaikins visus spalvų niuansus ir paliks tik tamsą bei ryškias šviesas. Sutemų metas – nepaprastai trumpas, tad galime būti tikri, kad tapytojas ne kartą ir ne du jo laukė tam, kad kuo geriau įsižiūrėtų į betono faktūras, krintančius šešėlius ir pajustų nakčiai besiruošiančio daugiabučio nuotaikas.

Žvelgiant formaliai, šiame paveiksle svarbūs du dalykai – įvairiaspalvis ir faktūriškas gyvenamasis namas ir sodrios turkio spalvos dangus. Trečdalį paveikslo užimančią namo sieną galime pavadinti itin tapybiška. Jos pagrindą sudaro pilkšvi atspalviai bei dar tamsesni, beveik juodi stačiakampiai. Tai leidžia itin ryškiai sušvisti langams, pro kuriuos matyti uždegtos šviesos. Tačiau žiūrovas, kuris neapsiribos žvilgsniu į du ryškius, raudonomis ir geltonomis užuolaidomis uždengtus langus, name išvys daug daugiau atspalvių ir niuansų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Paveiksle nerasime vienodų langų. Net ir tamsūs, juodi langai, žvelgiant atidžiau, kiek skiriasi vienas nuo kito – melsvas, rusvas, žalsvas, juosvas, pilkšvas. O kairėje pusėje esančiame apatiniame lange net galima įžiūrėti žmogaus siluetą. Dangus nutapytas itin lygiais, beveik nepastebimais potėpiais, subtiliai keičiant atspalvį. Žiūrėdami į jį galime prisiminti popmeno stilistikai (šia meno srove domėjosi ir pats tapytojas) būdingas lygias faktūras bei plokščias spalvines erdves.

Kaip ir kiekvienas geras meno kūrinys, šis paveikslas žiūrovams neperteikia vienareikšmės žinutės. Gamtos romantikai galvos apie žmonių skruzdėlyną po beribės didybės dangumi, miesto romantikai grožėsis jautriai atskleista po vienu stogu gyvenančių skirtingų žmonių buitimi. Pernelyg į savo laikų aktualijas paniręs ūkiškas žmogus pastebės, kad namo renovacija dar neatlikta. O kokių asociacijų šis paveikslas sukelia jums?

Antanas Gudaitis „Dailininkas ir modelis“ Jonas Švažas „Raudoni vamzdžiai“
01 lt2 02 lt 03 lt 04 lt 05 lt 06 lt 07 08 09