Pakalbėkim apie meną

Leonas Katinas Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Šiauliuose ir vaidino miesto teatre. Meilė teatrui ir aktoriaus profesijai neišblėso visą gyvenimą. Viena iš L. Katino biografų Simona Makselienė rašo, kad dailininkas su sūnumi Linu, kuris užaugęs visgi pasirinko ne aktoriaus, bet dailininko kelią, mėgo eiti į teatrą, o po spektaklio dar užsukdavo ir į aktorių kambarėlius pasisveikinti, pakalbėti apie spektaklį, sužinoti teatro naujienų (Leonas Katinas. Tapyba medžių paunksmėje, sudaryt. Simona Makselienė, Vilnius, 2015, p. 11). Paveiktas praeities nostalgijos ir teatro magijos, XX a. 8-ajame dešimtmetyje L. Katinas sukūrė tapybos ciklą „Iš teatro prisiminimų“, kuriame varijavo juokdario, marionetės, kaukės motyvus. „Lewben Art Foundation“ rinkinyje saugomas paveikslas „Prisiminimai iš teatro“ priklauso šiam ciklui, jis reprodukuojamas ir S. Makselienės sudarytame albume (kat. 107). Nuo sekimo natūra prie sąlygiškesnių vaizdų L. Katinas pasuko dar 7-ajame dešimtmetyje, o 8-ajame jau pradėjo aktyviai domėtis abstrakcija ir figūrines kompozicijas paversdavo sugeometrintų pavidalų dėlionėmis, kuriose svarbų vaidmenį skyrė spalvai. Šį posūkį perteikia ir „Lewben Art Foundation“ fondui priklausantis kūrinys. Visi teatro ciklo kūriniai kalba apie L. Katino fatalistinį požiūrį į žmogaus gyvenimą ir likimą. Paveikslų veikėjai nutapyti kaip lėlių teatro arba italų commedia dell’arte personažai – pjero ir arlekinai su aiškiai nustatytais vaidmenimis, nuo kurių pabėgti neįmanoma. Greičiausiai dailininkui darė įspūdį tuo metu populiaraus ir tarp meno žmonių autoritetingo režisieriaus Juozo Miltinio samprotavimai apie lemties akivaizdoje bejėgį žmogų. Apskritai L. Katino tapybą stipriai veikė jo aplinkoje cirkuliavusios idėjos ir mados. Pavyzdžiui, tapybos manierą galėjo paveikti sūnaus Lino susidomėjimas popartu. Šiai vėlyvojo modernizmo stilistinei krypčiai tipiški itin ryškių, kontrastingų spalvų siluetai, plokščiais planais skaidoma erdvė, pomėgis sugeometrinti. Neapsieita ir be Vinco Kisarausko, kuris buvo ne tik dailininkų autoritetas, – jis žavėjosi teatru, bendravo su J. Miltiniu, tad turėjo imponuoti L. Katinui ir savo samprotavimais apie meną, ir kūryba.