Pakalbėkim apie meną

Soshiro Matsubara „Pasakojimas apie meilės romaną“

Tekstas: Max L. Feldman, Heads-Off, SOSHIRO MATSUBARA AT CROY NIELSEN, VIENNA, „Spike Art Magazine“, 2020 09 10
Vertimas: Diana Guogienė

croy nielsen soshiro matsubara a tale of romance 2020 02.900x0.1591183958
Soshiro Matsubara „Pasakojimas apie meilės romaną“ (iš serijos „Tikras meilės romanas“), 2020. „Lewben Art Foundation“ kolekcija

Japonijoje gimęs ir Vienoje įsikūręs menininkas Soshiro Matsubara šiame muzikos mieste vykusioje parodoje „Croy Nielsen“ galerijoje, kurios metu lėkė galvos, o visa tai atidžiai stebėjo Freudas, nėrė gilyn į niekingą meilės, praradimų ir keršto Vienoje istoriją.

O istorija tokia: 1912–1914 m. Oskaras Kokoschka palaikė romantiškus ryšius su Alma Mahler, neseniai mirusio Gustavo Mahlerio našle. Kokoschka elgėsi savininkiškai, o Almą jo nežabota aistra gąsdino.

Jų trapius, išsunkiančius santykius menininkas įamžino savo darbe „Vėjo nuotaka“ (1914). Kilus Pirmajam Pasauliniam karui, Kokoschka išvyko į frontą, o Alma nuo jo atsiribojo ir užmezgė santykius su Walteriu Gropiusu. Po metų jie susituokė. Kokoschka taip ir nesusitaikė su tuo, kad buvo atstumtas. Po ketverių metų jis užsakė pagaminti natūralaus dydžio lėlę, kuri savo išvaizda labai priminė Almą. Lėlė turėjo atsakyti tapačia meile jam, tačiau, taip ir nesulaukęs iš jos atsako, Kokoshka vieno vakarėlio metu trenkė lėlei per galvą vyno buteliu ir ją nukirsdino.

Ši istorijos dalis sudaro Soshiro Matsubaros darbų ciklo „Tikras meilės romanas“ (visi darbai – 2020 m.) preliudą. Parodoje eksponuojami šeši tapyti paveikslai, pieštuku ir gipsu kurtas piešinys bei tiksliai pagal mastelį galerijos erdvę atkartojanti kartono reprodukcija. Matsubaros pasakojama istorija aiškiausiai nuskamba skulptūrose, pagamintose iš medžiagų (glazūruotos keramikos, gerai krentančių pastelinės spalvos audinių, blizgios metalo žvilgesio dangos), kurios naudojamos ne tik kaip užuomina į fin-de-siècle laikotarpio prabangų Vienos buržuazijos gyvenimą, bet ir atspindi šiurpias ir pavydo persmelktas Kokoshkos vizijas.

Pagrindinis „Pasakojimo apie meilės romaną“ akcentas – atkurta minėtoji lėlė. Pagrindinėje galerijos erdvėje ant grindis dengiančio kilimo išsikėtojęs nuogos moters kūnas, pagamintas iš vilną primenančio audinio, prie tarpkojo spaudžia atrėžtą vyro galvą. Likusio vyro kūno niekur nematyti. Abi galvos pagamintos iš glazūruotos keramikos ir dirbtinių plaukų. Ar vyro galva skirta oraliniam seksui? O gal tai tik priemonė masturbuotis? Aiškaus atsakymo nėra.

JOS ŽALIOS AKYS SPOKSO Į
NUKIRSDINTĄ MEILUŽĮ, LŪPOS
PRAVERTOS, LYG ARTĖJANT
BLYŠKIAI EKSTAZEI.

Bet ji atrodo išsekusi, gedinti, pasmerkta niekada nepatirti malonumo viršūnės, nes jo liežuvis guli suglebęs prie jos makšties, jo paties akys negyvos, kažkur toli. „Tikro meilės romano“ fone Matsubara sugeba išlaikyti Kokoschkos įniršį pakankamai arti, kad galėtume įsijausti į jo neviltį patyrus atstūmimą – taip nutinka visiems – tačiau paliekant pakankamą atstumą, kad visa tai būtų galima suvokti kaip potencialaus sadisto elgesį, pernelyg lengva ranka nurašomą kaip nestabilios „meniškos sielos“ požymį. Šiuo inscenizavimu neutralizuodamas Kokoschkos fantaziją, Matsubara iš tikrųjų paverčia žiūrovą šelmio meilužio geidulio dalimi, kurią gaubia prarasta galimybė patirti malonumą ir žalojimo veiksmai.

„Almos Mahler portrete“ nukirsta lėlės galva pamauta ant pakyloje įtvirtinto medinio baslio, perveriančio kaklą iš apačios, tarytum tai būtų išdaviko galva, styranti ant miesto sienos kaip įspėjimas kitiems. Žemyn iki pat grindų driekiasi elegantiškas rausvas uždangalas. Smurtu persmelkti griaunantys Kokoschkos troškimai dar labiau išryškinami primenant serijinio žudiko Edo Geino žodžius, kuris, pamatęs gatvėje einančią gražią merginą, pagalvodavo apie du dalykus: kaip norėtų ją pasikviesti į pasimatymą, būti jai malonus ir mielas, gražiai su ja elgtis, ir dar kaip jos galva atrodytų pamauta ant baslio.

Kūrinyje „Prisiminimai ir pirštas“ glazūruotos keramikos pirštai kybo ant grandinių greta rastų papuošalų, kurie, tarsi meilužio dovana, romanui pasibaigus atrodo lyg įžeidžiantis priminimas apie tai, kas buvo prarasta. Nupjautus keraminius pirštus, lyg karo trofėjus, menininkas kabina ant rasto toršero, naudojamo lyg užuomina į silpnai apšviestą, tvankų Vienos interjerą – tikėtiną susitikimų su Alma foną.

Ta pati nuotaika ir vėl juntama kūrinyje „Paskutinė naktis“. Tai keturių sieninių lempų, pagamintų iš glazūruotos keramikos ir savo forma primenančių Almos galvos bareljefą, ciklas. II ir III dalys – pagrindiniame kambaryje apšviečia svarbiausią kurstomo maišto sceną. IV stovi prieškambaryje, apšviesdama „Sfinksą I“ – medinę paltų pakabą su permestu šaliką primenančiu audiniu, tarsi ką tik ten pakabintu prieš pat vieną iš jos erotinių nuotykių. I dalis – įrėmintas akrilo gabalas su parodos pavadinimu, parašytu didžiosiomis raidėmis elegantišku šriftu – koridoriuje, priešais pagrindinį kūrinį.

Istorija Almai Mahler nebuvo maloni. Jos, kaip kompozitorės, redaktorės ir rašytojos, pasiekimus nustelbė jos meilužių ir vyrų pasiekimai. Matsubara taip pat jos deramai neįvertina. Jis leidžia jai būti seksualiai, bet tas seksualumas dažniausiai pasyvus. Alma taip ir lieka negyvu daiktu - šiurpia marionete, groteskišku priminimu apie mirtį, prabangiu ornamentu. Būtent tai ir privertė tiek daug buržuazijos moterų iš Vienos kreiptis pagalbos į Sigmundą Freudą. Šia ironija, kurios autorius visai ne Matsubara, persmelkta visa paroda.

1910 m. (iki Kokoschkos ir po Gropiuso) Mahlerių santuoką ištiko krizė ir Gustavas kreipėsi psichoanalitiko pagalbos. Freudas padarė išvadą, kad kiekvienas iš sutuoktinių troško nepakeičiamos kraujomaiša persmelktos savo tėvų meilės: Alma mylėjo savo tėvą (todėl ir Almos bei Gustavo amžiaus skirtumas buvo toks didelis); o Gustavas mylėjo savo nerimastingą, neurotišką motiną ir to ieškojo Almoje. Po metų Gustavas mirė. Freudas išsiuntė sąskaitą Almai.

 

Soshiro Matsubara
„Tikras meilės romanas“

1922 m. gegužės 26 d.

Kai pabundu vidurdienį, man labai skauda galvą. Alkoholis vis dar kūne.
Vakar vakare per daug išgėriau.
Jos praskelta galva guli atsisukusi į sodą. Dėl foninio apšvietimo nematau jos veido.
Gražu.
Vakar vakare nukirtau jai galvą.
Nors galva ir nukirsta, nebuvo jokio kraujo ar riksmų – ji buvo lėlė.
Minčių glūdumoje aš to tikėjausi. To laukiau.
Ar leisi man paskutinį kartą išgirsti tavo balsą?
Aš prisiminiau jos išvaizdą, odą ir gestus, bet buvau pamiršęs jos balsą.
Bandžiau jį prisiminti.
Tai buvo tolygu kūrybai, nes bemaž kiekvieną kartą, kai bandydavau prisiminti jos balsą, aš jį išrasdavau iš naujo.
Tai nebuvo girtumo paskatintas poelgis, tai buvo kruopštaus plano dalis.
Jei atvirai, pavargau gyventi su ja ir pamaniau, kad man jau gana.
Buvau visiškai sveiko proto, bet tuo pat metu vis slydau į praeitį. Šiame pasaulyje yra tik vienas žmogus. Tvirtų ketinimų.
Gyvenimas su ja buvo mano didysis projektas. Ji buvo priemonė tam praeities laikui atsirasti dabartyje. Ir nepamiršti.
Bet dabar žinau, kad pagaliau jį užbaigsiu, kai jos neteksiu.

Leonas Katinas „Prisiminimai iš teatro“
Group lt 31 Group lt 30 Group lt 2 Group lt 32 Group lt 33 Group 3 Group 4 Group lt 35 Group lt 27