Chaosas tikslus kaip laikrodis
Kartais man atrodo, kad nėra nuogesnės tapybos už abstrakcijas – jose nesidangstoma siužetais ir istorijomis, o visa galia atiduodama spalvai, linijai, rankos judesiui, erdvei ir per tai atidengiama poodinė žmogiškosios esybės būtis. Kalbu apie konkrečias abstrakcijas, per kurias į pasaulį žvelgia ir kuriomis savo būsenas išviešina dailininkė Dalia Kasčiūnaitė (g. 1947).
UždarytiŠis paveikslas, neturintis pavadinimo, nutapytas 1988 m., menininkės kūrybinių ieškojimų ir savęs įtvirtinimo metu. Tuo laikotarpiu dailininkė itin domėjosi sakraline daile, studijavo ikonas. Po dešimties metų, 1998-aisiais, Šiuolaikinio meno centre įvyko personalinė jos darbų paroda „Geltonas kambarys. Lyja“. Tuomet D. Kasčiūnaitė išsitarė: „Šiaip esu labai chaotiška, bet mano chaotiška sistema veikia tiksliai kaip laikrodis. Man būtina veikla, aktyvumas ir... avantiūra.“ Beveik programinis kūrybos ir su ja glaudžiai susipynusios gyvenimo patirties moto.
Per spontanišką chaosą, matyt, susiklostė ir šios drobės struktūra – regis, prieš tai buvo daug sykių bandyta ir eskizuota, pripiešta daug juodraščių, kol pasiektas niekur nematytas pavidalas. Darbas neturi pavadinimo, nes niekaip neįvardysi unikalaus sielos tapsmo ir bežodės proceso tylos.
Dailininkė atsikratė sunkių sluoksnių ir klampaus niūrumo ir atrado su niekuo nesupainiojamą Dalios audinį, kuriame – ir vibruojantys skaisčių spalvų plotai, ir erdves su paviršiumi sumezgantys preciziški rankdarbiai.
O šiaip paveiksle daug visko: yra mėlynos šėlionės, išmargintos konstruktyvumą imituojančia geometrija, yra dangus, vandenys ir toliai – ir seklūs, ir skaidrūs, ir smaragdiškai gilūs. Yra ir monumentalus statinys ar būtybė, apie kurios dieviškumą užsimena ant paties krašto esantis auksinis fragmentas, įvedantis vidun ir išsyk užsisklendžiantis. Spalviniai tūriai apspisti rašmenų ir smulkių nedaiktiškų detalių lyg drugelių, sukonkretinančių aplinką. O simboliai čia gimsta nejučia ir neužtikrintai, nes vaizdas nuo dažų klojimo ir kolorito derinimo empirikos virsta į epišką fikcijos lygmenį – fikcijos, kuri yra tikra ir reali.
Tokia drobė galėjo gimti dėl to, kad D. Kasčiūnaitė turėjo laisvę spręsti ir veikti pagal savo prigimtį – tobulindama ir šlifuodama save. Matyt, protingi buvo ir pagrindus kloję ir teisinga kryptimi vedę dėstytojai – 1972 m. baigtame LTSR valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) tapybos ją mokė Bronislava Jacevičiūtė, Algirdas Petrulis, Silvestras Džiaukštas, Jonas Švažas. Bet pirmuosius apibendrintus peizažus ir pasąmoninio simbolizmo jau turinčias, tolydžio abstraktėjančias kompozicijas nuo mūsų aptariamo paveikslo skiria šviesmečiai.
Dailininkė atsikratė sunkių sluoksnių ir klampaus niūrumo ir atrado su niekuo nesupainiojamą Dalios audinį, kuriame – ir vibruojantys skaisčių spalvų plotai, ir erdves su paviršiumi sumezgantys preciziški rankdarbiai.
Šiuo savo autentišku stiliumi lietuvių tapybos klasikė išsiskiria ne tik iš tautiečių abstrakcionistų, garsėjančių arba pastoziniais svoriais, arba minimalistine redukcija, bet ir iš europinės poetinės, lyrinės abstrakcijos krypties, kuriai galėtų būti sąlygiškai priskiriama dėl jausmingos spalvos. Tokia tapyba, iškart po Antrojo pasaulinio karo, prisimenant Vasilijaus Kandinskio atradimus, užgimusi okupacijos ir kolaboracijos išsekintame Paryžiuje, su nauja jėga atgimė 8-ajame dešimtmetyje kaip atsakas minimalizmui ar geometrinei („šaltajai“) abstrakcijai ir vėl plačiai atvėrė duris į subjektyvią asmeninę išraišką ir tapybiškumą.
Visų šių menininkų asmeninė raiška savita, kaip skirtingi kiekvieno žmogaus vidiniai demonai ir svajonės – vieni jų taškosi impulsais, kiti strategiškai ir nuosekliai siekia tik jiems žinomų tikslų. Ir čia D. Kasčiūnaitė yra atradusi originalią gaidą – audros ir disciplinos pusiausvyrą, ji nebijo ieškoti „didžiojo grožio“ formulės ir atsiduoti jausmų bei spalvų svaiguliui.
