(Ne)archetipinis vaizdinys

2009 m. sukurtame piešinyje „Kaukolė“ tarsi nėra jokių rebusų ir paslapčių – matoma tik tiksli žmogaus skeleto sandara. Tačiau kūrinio formatas bei pasirinkta viena – švelniai rausva – spalva sukuria papildomų reikšmių. Kvadratinis net pusantro metro aukščio ir pločio piešinys išdidina pasirinktą motyvą ir iš esmės keičia jo suvokimą. Panašiai kaip archeologijoje, antropologijoje ar net anatomijos vaizdų rinkiniuose, kaukolė yra daugiau nei kaulas – tai simbolinė, mitinė figūra. O karmino rausva suteikia piešiniui kūniškumo, kraujo gyvybingumo, galbūt kartu nurodo ir į popkultūros pasaulį, kur rausva siejama su nerūpestingu, infantiliu scenos blizgesiu, koketišku, apsimestinai vaikišku moteriškumu. 

Pristatant K. Cytter kūrybą dažnai pažymima, kad ši menininkė kuria nedidelius įtrūkimus nuolat kintančiose, tačiau tvariose kūrybinių praktikų ir komunikacijos formų struktūrose. Piešinį „Kaukolė“ taip pat galime vertinti iš šios perspektyvos. Juk žmogaus kaukolė, kaip vienas amžinųjų simbolių, aptinkama tikriausiai visose pasaulio kultūrose nuo neatmenamų laikų. Kaukolė išlieka nesuirusi ilgiau nei kiti kaulai, todėl būtent ji suteikia daug informacijos apie senuosiuose kapuose randamus palaikus. Iš čia ir mistinis tikėjimas, kad smegenų „dėžė“, sąmonės talpykla yra ir stiprybės, jėgos simbolis, paslaptingų jėgų įsikūnijimas. 

Pirmoji K. Cytter piešinio sukeliama spontaniška asociacija – mirties tema arba priminimas apie žmogiškosios būtybės laikinumą. Pasak istoriko Vitalijaus Michailovskio, būtent kaukolė ilgainiui tapo bene labiausiai su mirties išgyvenimais susijusiu simboliu, jos vaizdinys visuomet buvo glaudžiai susipynęs su religiniais motyvais, įsitvirtino senajame vaizduojamajame mene ir netgi dažnai aptinkamas šiuolaikiniame pasaulyje – pradedant nuodingas medžiagas žyminčiais įspėjamaisiais užrašais ir baigiant madingais papuošalais su kaukolės atvaizdu. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, kaukolės simbolis, patyręs daugybę transformacijų ir pergyvenęs ūkanotus stabmeldystės ritualų laikus, įsitvirtino krikščioniškojoje ikonografijoje ir galiausiai – masinės kultūros sferoje, kur vis pasirodo ne tik papuošalų, bet ir tatuiruočių, roko muzikos atributikos, pagaliau kasdien dėvimų drabužių puošybos pavidalu. Tačiau minėti trikdantys K. Cytter piešinio elementai – nenatūralus vaizdinio dydis ir neįprasta spalva keičia kūrinio interpretacijos kryptį. Viena vertus, šis didžiulis kaukolės piešinys atrodo tarsi bauginanti mūšio vėliava. Įvairių tautų karinėje tradicijoje kaukolė veikė kaip karo ir mirties vienybės mūšio lauke simbolis, besisiejantis su fanatišku kovos įkarščiu, bebaimiškumu. 

Kita vertus, gilinantis į K. Cytter „Kaukolės“ reikšmes, galima prisiminti ir kitus žinomus šiuolaikinio meno pavyzdžius. Tarkim, Damieno Hirsto deimantais inkrustuotą kaukolę, kurią galime suvokti ir kaip įžūlų koketavimą su mirtimi, taigi ir kaip opoziciją pagarbiam krikščioniškam kaukolės vaizdavimui. 

K. Cytter piešinyje kaukolė taip pat yra ne rūsčiai debsanti, gąsdinanti ar kviečianti nedelsiant ruoštis kelionei anapus, o greičiau kupina keisto didingumo, gyvybės ir dviprasmybės.