„Paskutinė vakarienė“ pagal Patriciją
Patricija Jurkšaitytė (g. 1968) tapo tapybą – ne realybės, o paveikslo atspindį. Tačiau atspindys čia keistai belaikis, tiksliau – sustingęs laike. Iš šio ir iš ano pasaulio. P. Jurkšaitytės nutapytas Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ motyvas yra ne vakarienė, o tik jos scenografija. Nusikaltimo vieta. Bekūnė erdvė. O kartu – šiuolaikinis tikėjimo išpažinimas.
UždarytiP. Jurkšaitytė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje pas Kęstutį Zapkų. Vienas svarbiausių jo mokymo metodų buvo ne atkartoti dėstytojo darbo principus, bet rasti savo temas ir stilių gilinantis į pasaulinio meno istoriją. Tuo metu nedaug kas domėjosi senaisiais meistrais. Bet P. Jurkšaitytę visada domino tarp paveikslo ir realybės tirpstanti erdvė, žvilgsnis į renesanso ir baroko tapybos meistrų atvertus langus. Neatsitiktinai menininkė naudoja šiuolaikinių tapytojų retai pasitelkiamą lesiruočių techniką – tapo permatomais potėpiais sluoksnis po sluoksnio, leisdama drobei kvėpuoti.
Nuo pat pradžių menininkę traukė pakraščiai, marginalijos – tai, kas paveiksle atrodo kaip fone nutapyta nereikšminga detalė. Ir formatus rinkdavosi pailgus – kaip citatas. Tai buvo tapybinės didžiųjų meistrų metonimijos – nedidelis fragmentas kaip ledkalnio viršūnė bylojo apie žiūrovui nematomą kūrinį. Vėliau P. Jurkšaitytė žengė dar toliau ir ėmė tapyti muziejuose ir dailės istorijos knygose saugomus šedevrus. Ne kopijuoti, o atkurti juos čia ir dabar – beveik tokius pačius, tik be žmonių.
Mes jaučiame iš paveikslo sklindančią šviesos bangą, nors ir negalime jos užčiuopti. Ir nors paveiksle spengianti tyla baugina, širdis nevalingai kartoja: „Kažkas ten yra.“
Ką tai reiškia? Menotyrininkas pasakytų – apropriacija, (at)vaizdo, kūrinio ar daikto pasisavinimas meniniams tikslams. Bet tai tik metodas. P.Jurkšaitytė savinasi ne vaizdą, o tik erdvę, architektūrą, interjerą. Tuščią sceną be artistų. Koks Apreiškimas be angelo ir Mergelės Marijos? Veneros guolis be Veneros? Tačiau toks konceptualus „nužmoginimas“, tariamas turinio ištrynimas išplečia filosofinę, laiko ir optinę dimensijas. Ir geriausiai tai atskleidžia P. Jurkšaitytės paveikslas „Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė“ (2014).
Tapytoja kreipiasi į mus, kaip į tapybos ir apskritai Vakarų kultūros žinovus. Net jei paveikslo pavadinime nebūtų nurodytas L. da Vinci vardas, dauguma atpažintų šios dažnai reprodukuojamos freskos karkasą. Atpažinę akimirksniu užpildome paveikslą Paskutinės vakarienės figūromis ir kartu skausmingai suvokiame, kad jų šiame paveiksle nėra. Čia galima filosofiškai pasvarstyti: nėra, nes nebuvo, nes Biblija – tik kolektyvinis literatūros kūrinys? Ar nėra, nes tai – žvilgsnis iš dabarties į istorinį laiką, kurio veikėjai jau mirę? O gal tai Dievo mirties metafora, ir mes negalime matyti to, ko netikime esant? Kita vertus, ar galėtume matyti net ir tikėdami? Ir ko vertas tikėjimas, reikalaujantis materialių įrodymų?
Tačiau net ir be žmonių P. Jurkšaitytės paveikslas nepraranda sakralumo auros. Ne dėl numanomo šventųjų plevenimo, o dėl paveikslo struktūroje įrašyto klausimo. Kūrinys vienu metu tampa ir optiniu prietaisu, ir laiko mašina, priartinančia lemiamą momentą. Tas momentas sustingsta kaip audros debesis ir tvyro iki šiol. Nuojauta – kaip žinojimas, ateities (Paskutinės vakarienės dalyviams) ir praeities (mums) momentas dabartyje. „Vienas iš jūsų mane išduos“, – sako Kristus ir ištiesia rankas į duoną ir vyną. Dar neįvykusi išdavystė yra atleidžiama, bet neužmirštama – juk tikintieji geria Kristaus kraują ir valgo jo kūną kaip Komuniją, kuri ir įsteigiama čia, šiuo momentu.
Prisimename L. da Vinci paveikslą ir sutrikusius mokinius, kurie bando išsiaiškinti – kas? Kas tas išdavikas? Petras užsimoja peiliu, Tomas iškelia pirštą (taip, tikriausiai tą patį, kuriuo „tikrins“ prisikėlusio Kristaus žaizdas), Judas suspaudžia pinigų maišelį. Skirtingai nei kitų dailininkų anksčiau tapytuose „Paskutinės vakarienės“ paveiksluose, Judas nėra atskirtas nuo mokinių – jis tarp jų, netoli Mokytojo, tiesiantis ranką prie vyno. Veidas tamsus – nors vis dar čia, bet jau priklausantis šešėlių karalystei. Ši, kaip ir metafizinis blogis, visada šalia. Tačiau žiūrovas žvelgia į šviesą – ten, kur pačiame centre plačiai išskleidęs rankas pavaizduotas Kristus.
P. Jurkšaitytės paveiksle nėra figūrų, bet yra Paskutinės vakarienės drama. Lėtomis ilgaamžėmis tapybos priemonėmis ji užfiksuoja lemiamą momentą. Perspektyvos linijos veda į tolumoje šviečiantį langą (tris langus, kaip Trejybę), ir šis langas mums,žiūrintiems į tuščią Paskutinės vakarienės salę, yra ne tik Kristaus aureolė, bet ir amžino gyvenimo pažadas. Anapusybė, kurios pamatyti ir peržengti neleidžia griežta balta staltiese dengto stalo horizontalė. L. da Vinci išgrynino Paskutinės vakarienės vaizdavimą atsisakydamas interjero detalių, viską pasakydamas per gestus ir figūras, paklūstančias griežtai renesanso geometrijai. P. Jurkšaitytė tikėjimo judesį perkelia iš matomo pasaulio į nematomą. Mes jaučiame iš paveikslo sklindančią šviesos bangą, nors ir negalime jos užčiuopti. Ir nors paveiksle spengianti tyla baugina, širdis nevalingai kartoja: „Kažkas ten yra.“
