Pomirtinis tapybos gyvenimas anaiptol nenuobodus

Pirmiausia menininkė visus sudomino, kai pradėjo tapyti kitų menininkų parodų ekspozicijas. Paveikslai atsirado paveiksluose. Paroda parodoje. Lyg būtum pakliuvęs į veidrodžio begalybę. Ir galiausiai neturi jokio apčiuopiamo vaizdo, o tik minties struktūrą. Klausimas „ką autorė norėjo pavaizduoti?“ tokiais atvejais išsenka, nes žiūrovas per daug užsiėmęs bandydamas atsirinkti, kuri tikrovė yra tikresnė, kol galiausiai turėtų prieiti prie klausimo kas yra vaizdas, kokia jo samprata. Tapyba visada ir buvo susijusi būtent su šiuo klausimu. Kas yra tikras? Kaip vaizdas gali apgauti? Ar šventojo paveikslas gyvas? Juk kartais verkia tikromis ašaromis ir taip toliau. Kitaip tariant, Karpavičiūtės ekspozicijų paveikslai tiria žiūrėjimo ir rodymo formas, jie priartėja prie tapybos prigimties, nors vizualiai atrodo visai toli nuo senovės graikų, kurie varžėsi, kas tikroviškiau nutapys vynuoges.

Negana to, ji tapė ne bet ko parodas, o tapytojų (Luc Tuymans, Gerhard Richter), kurie irgi yra tos pačios šachmatų partijos dalyviai - jie irgi analizuoja atvaizdą, abejoja jo geba sutapti su tiesa ir visa tai daro plastinėmis priemonėmis.

Tapyti įžymybes yra tarsi būdas pelnyti papildomų taškų, tačiau tai ne tas atvejis. Regis menininkę labiau domina kiek neigimo ir pervertimo vaizdas gali ištverti. Štai visai neseniai Nacionalinės dailės kolekciją papildė Eglės ,,Nutapytas E. Janso performansas ,,Daugiaprasmiškumo antologija“ (penkių dalių darbas, 2011, dr., al., 77 x 95 cm). Tai nutapytais kadrais suskirstytas menininis veiksmas (2003, 1 min. 50 s.), kai galerijoje autorius prie čiurnos prisirišęs virvę bėga iš visų jėgų, pasiekus ribą, nukrenta. Stojasi, bėga ir vėl krenta. Viena iš Eglės kūrinio dalių rodo, kaip žiūrovui pateikiamas Evaldo kūrinys - televizoriuje. Tad pirminis vaizdas kol mus pasiekia turi įveikti tris slenksčius: pabūvoti videokameroje, po to būti išskaidytas pikseliais televizoriaus ekrano ir galiausiai potėpiais atsirasti drobėje. Egzistencinis, gaivališkas kūno drąskymasis, kai net skauda žiūrėti, reprodukuojant nukenksminamas ir iš natūros virsta į kultūrą, kur galima ramiai, sunėrus rankas už nugaros diskutuoti apie vaizdų elgesį, formą, struktūrą, istoriją ir filosofiją. O tai šiek tiek kelia nerimą. Ir turėtų. Eglės kūrinys rodo, kad kultūra gali būti absoliučiai abejinga gyvenimui, realybę išardyti ir suausti į kūrinį, o tai yra ironiška, ciniška. Bet, jei ne kultūra, visi mes čia seniai būtume išprotėję. Nes ir liūdnos dainos, ir vaizdų gamyba, ir visi kiti menininiai judesiai yra ne kas kita, o šiek tiek apvirškinta realybė. Nepaneigta, o bandoma tvarkyti. Ne paprastas psichikos efektų sąvartynas, o su rūšiavimo ir perdirbimo agregatais.

Galima sakyti, kad „pomirtinis“ tapybos gyvenimas sukasi apie pačią tapybą, visais jos aspektais. Pavyzdžiui „Lewben Art Foundation“ dailės kolekcijoje esantis, atrodytų gana nesudėtingas, Karpavičiūtės kūrinys „Be pavadinimo“ (2016, drobė, aliejus, 70 x 80 cm) moja ironijos kardu bent trimis kryptimis, kurias trumpai galima įvardinti: paveikslai ir aukcionai, orumas ir parsidavimas, ir tikrumas ir iliuzija. Paveiksle vaizduojamas išgalvotas Sotheby’s aukciono momentas, kuriame pardavinėjamas Luciano Freudo Britanijos Karalienės Elžbietos II-osios portretas. Aukciono darbuotojas laiko parduodamą paveikslą, tačiau nematome jo veido, jį užstoja realistiškai nutapytas monarchės atvaizdas. Ji tarsi tampa aukciono darbuotojo kūno dalimi ir parduoda save. Karalienė nors ir nutapyta (du kartus) atrodo čia pati tikriausia. Ir vėl susiduriame su paveikslu paveiksle ir su jo rodymo, gyvenimo aplinka. O be to viskas, kas čia nutapyta, tapytojui yra jaudinantis ir įtemptas momentas: užsakymas iš Karalienės, žymusis Lucianas Freudas ir pardavimo situacija. Žinant visus dedamuosius, kūrinys prilygsta trilerio kulminacijai.

Žinokite su tuo menu ir toliau viskas dar labiau „blogės“… Reikės žinoti vis daugiau ir daugiau. Juk nežiūrime sporto varžybų visai ignoruodami taisyklių. Nors įmanoma grynai estetiškai apžiūrinėti šokinėjančius, besistumdančius, bėgančius ir griūvančius, bet iš džiaugsmo rėksim tik tada, kai bus aišku kas, ką ir kaip. Tapyba, menas ir visa kultūra apskritai gali aprėpti plačiausius įvairių sričių plotus ir imtis ten rūšiavimo darbų. Tegu dirba mumyse gyva ar mirusi.