Santarvėje su savimi ir aplinka
Lietuvoje mažai kam girdėta dailininkė Nijolė Vedegytė-Palubinskienė 1932 m. gimė Žuklijuose (Paežerėlių vlsč., Šakių aps.). Per karą su visa šeima nublokšta į Vokietiją, Hanau stovykloje lankė lietuvių gimnaziją. 1949 m. atvyko į Klivlandą (JAV), kur 1950 m. baigė gimnaziją, o 1955 m. – Klivlando dailės institutą (studijavo tapybą ir grafiką). Lietuvoje ji pasirodė tik po 60 emigracijos metų ir 2009 m. rudenį Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje surengė personalinę parodą.
UždarytiNuo 1970 m., paskatinta grafiko Telesforo Valiaus žodžių „grafika – tai dailės poezija“, N. Vedegytė-Palubinskienė atsidavė šiai meno rūšiai. Ji naudoja klasikines medžio, linoraižinių, oforto, monotipijos technikas ir kuria ciklais („Pajūris“, „Mičiganas“, „Psalmės“, „Alegenio kalnai“, „Parkai“, „Žmogus parke“, „Panoramos“ ir kt.). Kaip galima spręsti ir iš pavadinimų, jos kūryboje dominuoja peizažas, žmogaus figūra pasirodo retai ir paprastai – apsupta gamtos.
Menininkės darbai alsuoja harmonija bei gamtos ir žmogaus kontakto pilnatve. Juos galima vadinti gamtos elegijomis („Miškas – rytas“, „Miškas – vidudienis“, „Atspindžiai“, „Kalnų šešėliai“, „Takas prie jūros“, „Saulėta diena“, „Migla“, „Mėlynas peizažas“). Viskas paprasta ir itin jautru, įsiklausant į subtiliausius natūros niuansus: nespalvotai – raižiniuose, šėlstant spalvoms – monotipijose.
„Mėgstu vaizduoti gamtą. Vaikystėje mėgdavau gulėti pievoje ir stebėti aplinką, – kalbėjo N. Vedegytė-Palubinskienė per parodą Palangoje. – Kurdama vis prisimenu Lietuvos vaizdus. Jie užfiksuoti ir mano paveiksluose. Kartais vaizduoju ir žmones – jie yra gamtos dalis. Muziejuje eksponuotame cikle „Parkas“ dviejų žmonių figūros keliauja per visus paveikslus. Klivlandas – parkų miestas. Mano paveiksluose užfiksuoti Mičigano ežero, kitų Amerikos vietovių vaizdai. Tačiau mano pasąmonėje išlikę daugybė vaizdų iš Lietuvos, gamtos trupinėlių, kurie nuolat mane maitina.“
„Berniukas raudona kepure“ vaizduoja ne galią, bet trapų vaikystės pasaulį, yra kamerinis ir lyriškas.
Pristatomas ofortas „Berniukas raudona kepure“ išsiskiria kitos kūrybos fone: stambus planas, tik užuomina į gamtą, vaiko susikaupimas. Tačiau išlieka tas pats visa persmelkiantis santarvės – menininkės su savimi, su personažu, personažo su aplinka – jausmas. Pro skalsų štrichų tinklą prasisunkia spalvos – rausva, žalsva, juoda, balsva. Formos modeliuojamos itin minkštai, įkūnijant vaiko pasaulio švelnumą. Detalės minimalizuotos – greta berniuko nuspėjamas gyvūnas ir horizonto linija. Tai ne psichologinis vaiko portretas, o apibendrintas vaikystės vaizdinys, savo klasikine kompozicija bei šviesia, pakilia nuotaika ir žmogų charakterizuojančiais elementais primenantis klasikinius ankstyvojo renesanso portretus, kai menininkai vėl grįžo į gamtą, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, žmonių jausmus, mėgo tapyti profilius. Kaip ir ankstyvojo renesanso portretai, šis lietuvių išeivės kūrinys kupinas vidinės šviesos, pakilios nuotaikos. Kaip ir ankstyvojo renesanso tapyba, pretendavusi į tobulybę, jis itin nuoširdus ir neretai jaudina labiau nei brandžiojo renesanso drobės.
Europos portretinė kūryba perteikia tikroviškumą, unikalią asmens išvaizdą ir individualią tapatybę. Tačiau, kaip teigė garsus vokiečių meno istorikas Erwinas Panofsky, ji taip pat „siekia atspindėti ir tai, ką pozuojantysis turi bendro su likusia žmonija“. O šis bruožas lemia tam tikrą žanro konservatyvumą ir sekimą vos keliais sutartiniais formatais. Vaizdas profiliu, klestėjęs senovės monetose, dažnai pasirodo XV a. Tik per visą istoriją tapyti portretai paprastai buvo užsakomi turtingiems ir galingiems, o „Berniukas raudona kepure“ vaizduoja ne galią, bet trapų vaikystės pasaulį, yra kamerinis ir lyriškas.
N. Vedegytė-Palubinskienė yra surengusi dešimtis personalinių ir grupinių parodų garsiausiuose Amerikos muziejuose, daugelyje parodų apdovanota premijomis. 1982 m. ji buvo apdovanota Ohajo lietuvių gydytojų kultūros premija, o 1990 m. – Ohajo valstijos Meno tarybos premija už svarų įnašą į Ohajo meną.
