Tradicijų sūkuryje
Metus žvilgsnį į Rimos Jankauskaitės-Miknevičienės (g. 1942) drobę „Viduramžio tradicijos Gruzijoje“ (1985–1986), pirmiausia pastebimas aukštas žiūros taškas, sodrus paveikslo koloritas ir spalvų gausa. „Man labai svarbi spalva. Ją matau visur. Mano darbuose beveik nėra juodos linijos, atpažįstamo piešinio – viskas kuriama spalva. Ja galiu pasakyti daugiau nei literatūriniu pasakojimu“, – teigė dailininkė viename interviu.
UždarytiTapydama paveikslą „Viduramžio tradicijos Gruzijoje“, menininkė turėjo iš aukštai stebėti žmonių sujudimą slėnyje, šventyklų papėdėje. O gal ji tik prisiminė Gruzijoje matytą vaizdą ir nutapė jį dirbtuvėje? Paveiksle vaizduojamas kažkokios liaudiškos šventės momentas. Niekad nesužinosime, kokios, nes ir tapytojai svarbu buvo ne faktas, o šventės emocija. Šiai dailininkei būdinga mąstyti ir pasakoti spalvomis, jų tonais ir atspalviais, vadovautis principais, kuriuos Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) jai įdiegė pedagogai Vytautas Mackevičius, Antanas Gudaitis, Leonas Žuklys, Vincas Dilka.
Visa tarsi sukasi ratu – žmonės, gyvūnėliai, kalnai, šventyklos jų viršūnėse. Tai ir yra Gruzijos atmosfera – dailininkei pavyko ją pajusti ir perteikti.
Tai, kas vyksta aikštėje, panašu į ritualą. Minia pasidalijusi į dvi dalis, tapytoja tai pabrėžė spalvomis: kairėje pusėje – šilti geltoni atspalviai, dešinėje – šaltesni, mėlyni. Spalvos atlieka simbolinį vaidmenį. Toks ryškus žmonių grupių atskyrimas spalvomis tikriausiai reiškia jų skirtingumą, atskirumą. Bet abiejose pusėse tarp žmonių įsimaišę gyvūnai – karvės, ožkos ar avys. Tai sustiprina įspūdį, kad vyksta kažin koks archajinis ritualas, jungiantis visus.
Centre, tarp abiejų žmonių grupių, apibendrintai nutapytos dvi susiglaudusios figūros. Suprantama, tai jos atlieka patį svarbiausią veiksmą. Iš kompozicijos galima nujausti, kad tai ritualo kulminacija – aukojimo momentas. Visais, net sovietiniais laikais, kai buvo nutapytas šis paveikslas, avinėlio aukojimas prie šventyklų buvo ir yra gruzinų kultūros dalis. Vaizduotėje iškyla nekaltas padaras nunarinta galva ir romiomis nesuprantančiomis akimis. Nepaisant to, paveikslo nuotaika džiugi. Visa tarsi sukasi ratu – žmonės, gyvūnėliai, kalnai, šventyklos jų viršūnėse. Tai ir yra Gruzijos atmosfera – dailininkei pavyko ją pajusti ir perteikti.
Daugybė smulkių gestikuliuojančių figūrėlių ir bėgiojantys gyvūnai, visiems bendras veiksmas džiugiame sūkuryje primena Marcą Chagallą.
Stebint paveikslą, žiūrovo žvilgsnis juda tarsi spirale: iš kairės į dešinę, paskui aukštyn, iki šventyklų bokštų, ir vėl žemyn, iki centro. Kompozicijos schema artima klasikinei tapybai. Daugybė smulkių gestikuliuojančių figūrėlių ir bėgiojantys gyvūnai, visiems bendras veiksmas džiugiame sūkuryje primena Marcą Chagallą. Šio autoriaus tapyba R. Jankauskaitė-Miknevičienė domėjosi kaip ir daugelis kitų sovietinės Lietuvos dailininkų, XX a. pabaigoje priverstų kurti filtruojamos informacijos sąlygomis.
Griuvus geležinei uždangai, R. Jankauskaitė-Miknevičienė dešimt metų gyveno ir kūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Naujos patirtys buvo susijusios su pusės metų rezidavimu Vermonto meno centre, asmenine paroda „Agoros“ galerijoje Niujorke, kūrybiniu bendradarbiavimu su Ralpho Laureno, Donnos Karan ir kitais mados namais mezgimo srityje. Būtent tada atrasta dar viena gebėjimų puokštė, patirtas įdomus gyvenimo posūkis. Bet jis nebuvo paskutinis – 2006 m. dailininkė grįžo gyventi į Lietuvą.
